Didysis kukurdvelkis – įspūdingas grybas, augantis kultūriniame kraštovaizdyje

Šiemetis grybų sezonas ypač gausus baravykų ir raudonviršių, kuriuos žmonės iš miškų kasdien velka kibirais ir pintinėmis. Tokioje grybų gausybėje pasitaiko ir visiškai netikėtų atradimų – neįprastų formų ar itin retų grybų neįprastose vietose. Važiuojant per Panemunių regioniniame parke įsikūrusį Kriūkų miestelį Šakių rajone, pagrindinėje gatvėje vieno gyventojo pievelėje išdygę įspūdingo dydžio kukurdvelkiai traukia ir vietinių gyventojų, ir pro šalį pravažiuojančiųjų žvilgsnius. Nupjautoje pievelėje jie atrodo lyg balti akmenys. Rūšis iki šių metų buvo įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą, bet nuo šių metų sausio 1 dienos išbraukta iš saugomų rūšių sąrašo.

Didysis kukurdvelkis išsiskiria savo rutuliška forma, ir gali užaugti net iki 1 metro. Jis gali išauginti iki ~20 kilogramų sveriantį vaisiakūnį, kuris iš pradžių būna baltas, o sendamas gelsvėja. Jo paviršius apaugęs smulkiais, minkštais plaukeliais arba lygus. Bręstant vaisiakūniui luobelė sutrūkinėja į atskirus gabalus ir grybas sensta, pamažu suyra, tiesiog išdulka rudomis sporomis, pamažu suyra. Tai itin greit augantis grybas, dažniausiai užauga per vieną naktį.

Dydis yra pikčiausias šio reto grybo priešas – kukurdvelkiui sunku „pasislėpti“ gamtos fone ir išlikti nesunaikintam.

Jauni vaisiakūniai valgomi. Skoniu ypatingu nepasižymi, tačiau kol mėsa balta – valgomas. Valgomas netgi žalias, galima dėti į salotas. Paruošimas labai paprastas: supjaustyti plonais griežinėliais, šiek tiek užberti druskos, pašlakstyti citrinų sultimis ir palikti kelioms valandoms. Taip pat, skanus ir keptas: tiesiog apvoliotas džiuvėsėliuose ir iškeptas keptuvėje ar ant grotelių.

Auga liepos – spalio mėnesiais, dažniausiai atrandamas pievose, ganyklose, parkuose bei soduose. Mėgsta dirvožemį, kuriame nėra azoto. Auga tiek pavieniui, tačiau dažniau grupėmis netoli viens kito.

Skirtinguose Lietuvos regionuose skirtingai ir vadinamas: kukurbezdis, milžininis bizdžius, kukurbezdalis, kubyzdalis (Dzūkijoje, Simno apylinkėje), skusbezdalis (Suvalkijoje), pumpotaukšlis (Žemaitijoje, Dzūkijoje (nes išsipūtęs)), kubezdolis, didieji bezdukai.

Kukurdvelkį gerai pažįsta Sibiro gyventojai, ypač medžiotojai, medkirčiai, geologai – tie, kurių darbas pavojingas ir dažnai tenka susižeisti. Tokios nelaimės miške atveju – pati geriausia priemonė yra kukurdvelkis. Šviežias jis perlaužiamas ir vidine puse dedamas ant žaizdos. Sustabdo kraujavimą, žaizda greitai užsitraukia ir nekyla jokių komplikacijų.

Translate \ Vertimas