Gamtos mėnesiai: Rugsėjis

Rugsėjį senoliai vadino Paukštlėkio, Viržių, Rujos, Dagos, Rudupio, Šilinio, Sėmenės, Ašutinio mėnesiu.

Jei palyja ir oras bei žeme įšyla, grybautojai iš miškų grįžta su pilnais krepšiais. (grybams dygti užtenka ir minimalios – 50C temperatūros, tačiau esant 20-250 C, jie auga daug spėriau). Taigi nuo rugpjūčio antros pusės iki spalio vidurio pats intensyviausias grybavimo periodas. Rugsėjyje daugiausia įvairių grybų. Nevalgomų grybų sąrašas būtų labai ilgas. Ant medžių iš tolo matomos žvynuotosios, žieminės skylėtpintės, raudonkraštės pintainės, tikrieji blizgučiai ir kiti kempininiai grybai. Valgoma tik valgomoji geltonpintė. Žemėje dygsta rudieji dyglutėliai, tauriniai žvakidėliai, aitrieji baravykai, vėduoklinės meškytės, žalsvagelsviai baltikai, karčiosios meškabudės, dėmėtosios plempės, smailiažvynės žvynabudės, karpiniuotosios gleivabudės, nuosėdžiai, karteklės, pilkosios ūmėdės, paprastosios poniabudės ir dar daug grybų.

Rugsėjyje soduose, miškuose, pievose, daržuose matyti įvairių vorų rūšių. Dabar stambius tinklus miškuose, soduose, prie namų mezga vorai kryžiuočiai. mėnesi medžių plyšiuose, žievės atplaišose, pakabintus ant siūlų jie palieka savo kiaušinėlius. Pavasarį gimę voriukai pins tinklus ir vasarą subręs. Mūsiškių kryžiuočių vorų tinklai, lyginant su kitų kraštų vorų kryžiuočių tinklais, yra menki. Tolimuose Rytuose paplitusių kryžiuočių vorų tinklai būna 2 m skersmens, o tropikuose tinklų skersmuo siekia 8 m ir sulaiko ne tik vabzdžius, bet ir paukščius. Mūsų pievose pilkų labirintinių vorų horizontalūs tinklai ištempti tarp žolių. Viename tinklo gale savitame vamzdelyje slepiasi ir šio tinklo šeimininkas. Dirvose, prie vandens telkinių, pievose dažni vorai vilkai, gebantys šokinėti. Jų patelės nešioja po pilveliu baltus ar balai pilkus kokonus. Išsiritę jaunikliai dar laikosi prikibę prie motinos kūno, o rudeniop išropoja, pasiskirsto po teritoriją ir baltų gijų pučiant vėjui leidžiasi užimti naujų žemių, nuskrisdami dešimtis ar šimtus kilometrų. Taip elgiasi ir vorai šoniaeigiai. Ant medžių, sienų, stulpų galima pamatyti ir vorų šoklių. Vasaros pabaigoje pasirodo rūsinių vorų, matomų rūsiuose, sandėliuose, šiaudiniuose stoguose, namų plyšiuose jaunikliai.

Rugsėjis jau vėsokas mėnuo. Dauguma žuvų jau aptingę, ruošiasi žiemai, tačiau unguriams dabar neramus laikas – rugsėjo-spalio mėnesiais iš Lietuvos ežerų j Baltijos jūrą migruoja paprastųjų ungurių patelės. Baltijos jūroje plaukiojančios strimėlės rugsėjyje, kai vandens temperatūra tesiekia 10 °C šilumos, Lietuvos pakrantėse ant dumblių, smėlio 2-20 m gylyje išleidžia 3-65 tūkst. ikrelių. Baltijos jūroje nardo, gyvagimdės vėgėlės, kurios rugsėjyje poruojasi. Po 4 mėn. sausyje ar vasaryje išsiris 1,4 cm ilgio lervutės, kurios liks motinų kūno ertmėse ir maitinsis tryniais. Tik plyšus patinėlių pilvui pasipils į vandenį 4-4,5 cm suaugėlių vėgėlių jauniklių, panašių į ungurius.

Lietuvoje labai mažai varliagyvių, todėl turėtume geriau juos pažinti ir globoti. Ežerines varles, išaugančias iki 10-12 cm ilgio, galima pamatyti ne tik ežeruose, bet ir Nemune, Neryje, Nevėžyje, tvenkiniuose ir upių senvagėse. Jų kūnas žalsvai rusvas, dėmėtas, ant nugaros kartais driekiasi šviesi juosta. Pilveliai jų balsvi, gelsvi, dėmėti. Burnos šonuose patinėliams išaugę rezonatoriai, pastiprinantys kvarkimą. Kai oras jas galima pamatyti vidurdienį, aktyvios ir naktimis. Pagrindinis jai maistas dvisparniai, vabalai, lygiasparniai, plėviasparniai, drugių vikšrai, moliuskai, vėžiagyviai, žuvytės. Gegužės – birželio mėnesiais neršę, subręsta varlės tik po 3 metų. Dabar matyti suaugėlės ir jauniklės varlės. Vėstant orui jos leisis į ežerų, upių dugną ir ten žiemos iki gegužės. Didižiosios kudrinės varlės patinėliai 5-7, patelės 5-9, kartais 10 cm dydžio. Šių varlių kūnas žalias, įvairių atspalvių, pilveliai gelsvi, balsvi. Dabar jas dar galima pamatyti tvenkiniuose, ežeruose, upių įlankose, kūdrose. Naktis leidžia vandenų dugne, o dieną plūduriuoja virš vandens ir mėgaujasi saulės šiluma. Jos minta lapgraužiais vabalais, žygiais, straubliukais, musėmis, uodais. Balandžio mėnesį patinėliai kvarkia, o patelės ant meldų, žolių, nendrių ar kitur išleidžia iki 3 tūkst. ikrelių, tačiau tik dalis po 3 metų sulaukia brandos. Mažosios kūdrinės varlės užauga iki 6-8 cm. Vasarą lyjant jaunos varlytės keliauja sausuma naujas vietas. Rugsėjyje jos dar nenusileido į vandenų dumblą, bet spalio mėn. bus matomos rečiau. Paprastieji ir skiauterėtieji tritonai šį mėnesį ropoja iš vandenų ir lenda kelmus, medžių plyšius, urvus, po akmenimis žiemoti. Rugsėjo-spalio mėnesiais raudonpilvės kūmutės, susirinkę ta po 20-40, sulenda į žvėrelių urvus, smėlio duobutes, po krūmais, dirvos duburiuose, rūsiuose ar dumble, kur lauks pavasario. Česnakės visą gyvenimą praleidžia įsirausę į 20-30 cm, kartais net 1 m gylį ir išlenda tik maitintis ir neršti pavasarį. Rugsėjį jos lindi žemėje. Žaliosios rupūžės rugpjūčio dienomis ir naktimis garsiai karkę, rugsėjo pabaigoje ieško graužikų urvų, rūsių, duobių, kur žiemos. Kai kurios nendrinės rupūžės neršė dar rugsėjo mėnesi, todėl pušynuose, kopose, smėlio karjeruose, parkuose, soduose, pievose dar matyti mažų rupūžyčių. Rugsėjo – spalio mėnesiais pilkosios rupūžės įsikasa į žemę, sulenda į graužikų urvus. Nematyti smailiasnukių ir pievinių varlių. Medvarlės palieka sausumas ir vandenų dugnuose ketina praleisti žiemą.

Rugsėjis jau gyvūnų ramybės mėnuo. Rugpjūtį – rugsėjį smėlyje iš kiaušinių išsiritę baliniai vėžliukai skuba vandeni. Jie subręsta tik po 7-8 mėnesių. Susirinkę po 20-30 ir daugiau gluodenai žiemos graužikų urvuose, duobėse, lapų krūvose ir kitur. Rugsėjo – spalio mėnesiais pasirodo antra vikriųjų driežų generacija, šmižinėjanti prie namų, soduose, daržuose, miškuose. Gyvavedžiai driežai rugsėjyje dar nežiemoja. Lygiažvynių žalčių patelės tik rugpjūtyje atveda po 2-15 jauniklių, todėl juos galima stebėti miškuose, raistuose. Paprastosios angys rudenį traukia už 2-5 km esančias žiemojimo vietas: šiaudų kūgius, duobes, akmenų krūvas, kelmus. Geltonskruosčių žalčių galvos šonuose yra dvi stambios oranžinės, rausvai gelsvos dėmės. Žalčių nugara pilka, rudai juoda, o papilvė šviesesnių spalvų. Upių, ežerų, tvenkinių pakrantėse, raistuose, kartais soduose, daržuose, tvenkiniuose, šieno kūgiuose galima pamatyti šiuos 1-4 m ilgio gražuolius. Jie gerai laipioja, plauko, kelias dešimtis minučių gali išbūti po vandeniu. Žalčiai šilumamėgiai — mėgsta įsitaisyti ant akmenų, paukščių lizduose, šildytis saulėje. Dieną maitinasi varlėmis, rupūžėmis, driežais, buožgalviais, pelėmis, kartais paukščių jaunikliais, pagauna ir žuvų. Pabudę balandyje – gegužėje, po pirmo nėrimosi liepos – rugpjūčio mėn. patelės samanose ir kitur padeda po 6-30 minkštų kiaušinėlių. Maždaug po 5-8 savaičių gimsta 15 cm ilgio žalčiukai, pastebimi ir rugsėjo mėnesį.

Rugsėjo mėnesį Lietuvos paukščiai kiaušinių nededa, neperi, jauniklių neaugina. Pagrindinis šio mėnesio paukščių gyvenimo etapas — migracija šiltus kraštus. Gervės, žąsys, antys dideliais pulkais, paukščiai giesmininkai mažais pulkeliais, švėgždos, griežlės po vieną skrenda į šiltus kraštus. Rugsėjyje išskrenda kuoduotosios, pilkosios, rudagalvės, smailiauodegės ir kitos antys, didieji ir mažieji baubliai, sodinės devynbalsės, gaidukai, gervės, kirai ir kiti paukščiai. Europoje žiemoja svilikai, varnos, varnėnai, paukštvanagiai ir kiti paukščiai. Juodieji pesliai, tikučiai žiemoja Azijoje, Afrikoje, net Australijoje, juodosios žuvėdros, pasieka net Pietų Ameriką. Pasilieka kai kurios didžiosios, kuoduotosios antys, gulbės, bukučiai, čivyliai, dagiliai, karetaitės, lipučiai, remėzos, geltonosios, pilkosios startos ir kiti sparnuočiai. Per Lietuvą į šiltus kraštus traukia kai kurios tilvikų rūšys, gulbės giesmininkės, žąsys. Trikampio formos pulkais traukia gervės, antys, žąsys. Keršuliai, varnėnai, pempės sudaro rutulio formos pulkelius. Juostomis skrenda daugelis ančių, smulkūs žvirbliniai paukščiai. Dažniausiai būriuose esti tik vienos rūšies paukščiai, varninių paukščių (kovų, kuosų ir kt.) būriuose pasitaiko ir smulkių žvirblinių paukščių. Iš Lietuvos pirmiausia iškeliauja varnėnų, vieversių, kikilių, kirų jaunikliai, o po to jų patelės ir vėliausia patinėliai. Gegučių ir medšarkių patinai Lietuvą pasiekia pirmieji. Dienomis skrendančių paukščių tarpusavio ryšys vizualinis, o naktį garsinis. Gegutės, grąžiagalvės, sketsakaliai, pelėsakaliai, leliai, medšarkės, volungės, pilkosios musinukės ir kt. keliauja po vieną.

Translate \ Vertimas
Font Resize
Contrast