Medžiai lydi žmogų tikrąja to žodžio prasme nuo gimimo iki mirties. Duoda maisto, kuro ugniai, medžiagos ne tik statyboms, baldams, įrankiams, žaislams, bet ir ginklams, suteikia prieglobstį nuo pavojaus ir darganos. Žinoma, ne mažiau svarbi jų funkcija yra gaminti deguonį, mažinti triukšmą, sugerti dulkes, medžiai teikia šešėlį ir biologinių medžiagų, reikalingų kitiems gamtiniams procesams. Medžiai kuria kraštovaizdį – ar augtų pavieniui, ar grupėmis, ar miškuose.
Medžiai ir giraitės buvo ir šiandien tebėra kulto objektai, pavyzdžiui, keltų, germanų, lietuvių garbinamas ąžuolas, slavų liepa, graikų kiparisas, egiptiečių palmė. Jei išorinės sąlygos leidžia, medžiai sulaukia pagarbaus amžiaus, o jų gyvenimas būna susijęs ne tik su sakmėmis, bet ir su istorinėmis asmenybėmis. Medžiai primena žymių ir paprastų žmonių gimimą, yra sodinami ypatingomis tautos gyvenimo progomis – laisvės medžiai, nepriklausomybės medžiai ir pan.
Seni medžiai saugomi dažnai tampa vietiniais orientyrais, traukia daugelio žmonių akį. Tokių medžių vertė, be abejo, yra ne vien praktinė, bet ir estetinė, kultūrinė-istorinė, visuomeninė. Jei sumanytume nusakyti paminklinių medžių vertę, ji būtų neįkainojama. Laikome juos žilos praeities paminklais, gyvomis istorijos knygomis. Medžiai – tai ne tik paveldas, bet ir žinia ainiams. Žinia, kurią perduosime savo vaikams, kitoms kartoms, spręsiančioms apie tai, kaip mes vertinguosius medžius – paminklus saugojome ir kaip jais rūpinomės.
Jau gilioje senovėje žmonės pažino ąžuolo ilgaamžiškumą ir jo galybę. Senovės romėnai manė, kad iš ąžuolo kilo dievas Jupiteris, o lietuviai tikėjo, kad ąžuole gyvena dievas Perkūnas. Ąžuolai laikyti visos giminės globėjais. Ypač gerbti tie, po kuriais rinkdavosi senoliai prašyti sveikatos, tikėdami šių medžių gydomąja galia. Manyta, kad medžiais pavirsta jauni mirę ar žuvę žmonės. Saugotos ne tik ąžuolų giraitės – buvo įprasta ąžuolus sodinti pažymint svarbias sukaktis ar vaikų, ypač sūnų, gimimą. Ne veltui mūsuose ąžuolų vainikais pagerbiami didvyriai, nugalėtojai. Senoliai virš galvos kabina ąžuolo šluoteles, kad, kvėpuodami jo aromatu, atgautų organizmo stiprumą.
Mūsų parke net keturiolikai ąžuolų suteiktas saugomų botaninių gamtos objektų statusas. Nuo seno žmonės žino apie medžių teikiamą energiją žmogui. Mokslininkai tvirtina, kad šie medžiai padeda žmogui susigrąžinti jėgas.
Panemunės pilies parke auga kaip manoma seniausias gamtos paminklas, apie 400 metų – Gelgaudų ąžuolas. Vytėnų pagrindinės mokyklos kraštotvarkininkai šį ąžuolą sieja su Gelgaudų gimine, pilį ir dvarą valdžiusia 72 metus. Tuo metu buvo atlikta apleistos pilies interjero rekonstrukcija, sulaukėjusio sodo ir apleistos pilies aplinkos tvarkymas.
Jurbarko rajone Raudonėje auga 300 metų senumo Gediminaičio ąžuolas. Tai seniausias amžiumi ąžuolas Raudonės parke. Ir Veliuonos seniūnijoje – Papiškių ąžuolas. Šimto metų ribą pasiekę Domantų ąžuolas(Seredžiaus sen., Domantų k.), Antkalnės ąžuolas (Veliuonos sen., Antkalnės k.) ir Rūstekonių ąžuolas(Seredžiaus sen., Rustekonių k.) Dar parke augo seniausias parke ąžuolas – Gedimino ąžuolas apie 20 m aukščio, kamieno skersmuo 1,5 m. Legenda byloja, jog po šiuo ąžuolu, vykdamas į Veliuoną, paskutinį kartą puotavo Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Šuo metu šis ąžuolas jau yra nulūžęs.
Šakių rajone Gelgaudiškyje paskelbti saugomais Gelgaudiškio dvaro parko ąžuolas Nr. 1, Gelgaudiškio dvaro parko ąžuolas Nr. 2, Gelgaudiškio ąžuolas Nr. 3, Gelgaudiškio ąžuolas Nr. 4. Kriūkų seniūnijoje, Ilguvos miestelyje gražioje raguvoje auga Ilguvos ąžuolas. Jo amžius 300-400 metų. Ąžuolo kamienas 3,80 m aukštyje šakojasi į tris liemenis. Plokščių seniūnijoje Obeliškių kaime saugomi trys ąžuolai: Obeliškių ąžuolas Nr. 1, Obeliškių ąžuolas Nr. 2, Obeliškių ąžuolas Nr. 3.
Jurbarko miškų urėdijos Veliuonos girininkijoje, Graužėnų kaime auga senas amžiumi (300 – 400 metų), išskirtinių matmenų, formų bei estetiniu požiūriu vertingas medis – Graužėnų pušis. Kitoje Nemuno pusėje Šakių rajone Gelgaudiškyje taip pat ne mažiau įspūdinga, 200 – 300 metų senumo, 31 metrų aukščio, nė kiek savo įspūdingumu nenusileidžianti Gelgaudiškio pušis. Pušies kamienas 1,40 m aukštyje šakojasi į 2 liemenis, iš jų vienas liemuo 8,5 šakojasi į dar 4 statmenai augančius liemenis.
Domantų kaime Jurbarko rajone puikuojasi Domantų klevas. Tai apie 150 metų senumo dviejų kamienų medis.
Raudonės pilies pašonėje klesti graži Didžialapė liepa, 400 metų senumo, turinti 7 kamienus, o jos šakose įaugęs metalinis strypas. Žmonės pasakoja, kad baudžiavos laikais čia Raudonės dvarponiai rišdavę ir plakdavę baudžiauninkus. 100 metų senumo Antkalnės liepa auga Antkalnės kaime Jurbarko rajone.
Tame pačiame Raudonės pilies parke, šalia plento Kaunas – Jurbarkas esančios automobilių stovėjimo aikštelės pakraštyje, greta informacinio stendo, auga Juodoji tuopa.
Armenos šlaituose ir raguvose anksčiau gausiai augo kadagiai. Saugomas paprastasis kadagys šiuo metu didžiausias ne tik Armenos geomorfologiniame draustinyje, bet ir Panemunių regioniniame parke.
Šakių rajone Obeliškių kaime auga trys gamtos paminklai: Obeliškių skroblas Nr. 1, Obeliškių skroblas Nr. 2 ir Obeliškių skroblas Nr. 3. Visi trys skroblai daugiau kaip 100 metų senumo ir kiekvieno kamienas šakojasi į dar kelis liemenis.
Šakių rajone Voniškėse saugomais paskelbti trys šimtamečiai uosiai: Voniškių uosis Nr. 1, Voniškių uosis Nr. 2, Voniškių uosis Nr. 3.
Seni, neretai jau pažeisti medžiai, yra neatskiriama gamtinės sistemos dalis, su jais yra susiję daug paukščių, vabzdžių, grybų ir augalų rūšių, tad protingai juos saugodami praturtiname taip reikalingą biologinę įvairovę.