Pažink ir pramogauk ant Kartupėnų piliakalnio

Keliaujant dešiniuoju Nemuno krantu tarp Jurbarko ir Kauno keliautojus nustebina ten atsiradęs aukštas kalnas. Tai Kartupėnų piliakalnis. Rugsėjo 20 d. ant Kartupėnų piliakalnio įvyko renginys skirtas visai puokštei gražių progų. Tą dieną visoje Lietuvoje vyko Europos paveldo dienos. Todėl Panemunių regioninio parko direkcija ir Jurbarko rajono savivaldybė pakvietė visus šią dieną paminėti ant naujai lankytojams atverto piliakalnio. Tai graži proga simboliniam piliakalnio atidarymui ir pristatymui visuomenei.

Piliakalnis sutvarkytas 2019m. bendradarbiaujant Valstybiniai saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos ir Panemunių regioninio paro direkcijai įgyvendinant projektą „Kartupėnų piliakalnio pritaikymas paveldo pažinimo skatinimui“. Projektas finansuotas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis finansuojamo projekto „Kraštovaizdžio vertybių apsauga ir pritaikymas pažinti (I)“ veiklas pagal 2004 – 2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 5 prioriteto „Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“ priemonę Nr. 05.4.1-APVA-V-016 „Saugomų teritorijų ir valstybinės reikšmės parkų tvarkymas, pritaikymas lankymui“. Įgyvendinus šį projektą buvo iškirsti medžiai ir krūmai augę ant piliakalnio, įrengti mediniai laiptai į viršūnę, pastatytas informacinis stendas, įrengta automobilių stovėjimo aikštelė.

Renginys prasidėjo simboliniu piliakalnio atidarymu – juostelę perkirpo Panemunių regioninio parko direktorius Mindaugas Janušonis ir Skirsnemunės seniūnijos, kurios teritorijoje stūkso piliakalnis seniūnas Aidas Mozūraitis. Klausydami tošinių ragų garso susirinkusieji įkopė į aukšto Kartupėnų piliakalnio viršūnę, kur kadaise stovėjo Bisenės pilis.

Susirinkusiuosius pasveikino Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorius Albertas Stanislovaitis, Panemunių regioninio parko direktorius Mindaugas Janušonis. Padėkota visiems prie projekto įgyvendinimo prisidėjusiems. Jiems įteikti padėkos raštai.

Viena iš Panemunių regioninio parko vertybių yra XIII – XV a. lietuvių kovų su kryžiuočiais Nemuno gynybinės linijos fragmentas. Nemuno šlaite atidengtas Kartupėnų piliakalnis dar labiau išryškina šią gynybinę liniją. Archeologas R. Kraniauskaskas papasakojo susirinkusiems, kur, kaip ir kodėl buvo įrengiami piliakalniai. Jis su kolega D. Balsu 2017-2018 m. atliko Kartupėnų piliakalnio archeologinius kasinėjimus, kurie buvo susiję su šio piliakalnio tvarkybos darbais. Aptikta grublėtoji keramika patvirtina, kad žmonės čia gyveno jau tautų kraustymosi laikotarpiu – maždaug V – VII amžiuje. XIII – XIV a. ant jo stovėjo Bisenės pilis. Kartupėnų piliakalnis- klasikinis vėlyvojo geležies amžiaus piliakalnio pavyzdys. Įrengiant piliakalnį būdavo pasirenkamas reljefo iškyšulys upių santakoje. Šioje vietoje iškyšulį suformavo Nemuno slėnis ir Kartupio upelis. Piliakalnio įrengėjams teko tik iškasti griovį iš rytinės pusės, kad atskirtų šlaitą. Kasant griovį buvo supiltas akmenimis sustiprintas pylimas. Pasak archeologo Kartupėnų piliakalnio aikštelėje stovėjo pilis ir ją aptarnaujantys pastatai. Tačiau dabar aikštelės telikę tik pusę, kitą nuplovė Kartupio upelio vanduo. Bisenės pilyje nebuvo gyvenama. Kartupėnų piliakalnis turi du papilius, kurie minimi rašytiniuose šaltiniuose. Tas šaltinis – vokiečių kronikininkoko Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“. Jis aprašė XII a. pabaigos – XIV a. pradžios įvykius. Joje keletą kartų minima ir Bisenės pilis. 1283 m. žiemą Vokiečių ordinas Bisenės pilį sudegino. Tai pirmoji ordino pilis užpulta Lietuvoje. Netrukus ji buvo atstatyta, o1313 m. vasarą ir rudenį vėl pulta. Ir 1316 m. Bisenės pilis buvo užpulta ir sudeginta įgulos keitimosi metu. Paprastai tokioje medinėje pilyje tam tikrą laiką budėdavo įgulos kariai (apie 100 karių), kurie keisdavosi pamainomis. Nuo tada ji nebuvo atstatyta.Archeologas pasakojo, kad kryžiuočiai pilis ir gyvenvietes sudegindavo, kad visus imdavo į nelaisvę, nes žmogus buvo turtas.Kaip galėjo atrodyti čia stovėjusi pilis piešė Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijos jaunieji miško bičiuliai Jie savo piešiniais papuošė piliakalnio prieigas.

Šiųmetis Europos paveldo dienų šūkis – pažink ir pramogauk. Pramogos laukė perkopus gynybinį pylimą. Ten susirinkusieji galėjo pajodinėti arkliais, apžiūrėti senovinius ginklus, baldus, paleisti strėlę iš senovinio lanko. Visa tai šventės dalyviams dovanojo Lena ir Arūnas Rukšnaičiai. Arūnas apie eksponatus ne tik pasakojo, rodė, bet ir pačiupinėti, pasimatuoti leido. Ir tai dar ne viskas. Laivo „Bisena“ kapitonas Antanas Grumuldis visiems norintiems suteikė malonumą paplaukioti Nemunu ir pasigėrėti piliakalniu nuo vandens. O kaimo turizmo sodybos „Vila Bisena“ savininkas Julius Grumuldis visus vaišino gardžia žuviene.

Tą dieną ant piliakalnio skambėjo ir liaudies daina. Jurbarko rajono Eržvilko kultūros centro Vadžgirio skyriaus vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Šebukai“ savo šokiais ir dainomis tarsi jį „apgyvendino“. Neužmirštos ir baltiškos tradicijos Skambant Šakių rajono Sintautų folkloro ansamblio „Santaka“ dainoms prisimintas rudens lygiadienis. Tai – astronominio rudens pradžia. Prasideda ilgių metas. Ilgės puikus laikas atsigręžti į savo vidinį pasaulį.

Iškyla gamtoje

    Rudens spalvos ir dar maloniai šildanti saulutė maloniai kviečia pasidžiaugti gamta. Kartu su  būrelio Jaunieji gamtos reindžeriai mokytoja Stasele, Raudonės vaikų dienos centro mokytojomis Regina ir Nida rugsėjo 26 d. praleidome Raudonės šile.  Mokytoja papasakojo ir parodė, kaip ir kur galima kurti laužą, berniukai darbavosi pjūkleliu, paruošė malkų laužui iš sausų šakų, mergaitės su mokytojomis padengė stalą.

    Gana sunkiai sekėsi rišti mazgus, nors ir turėjome piešinuką, bet surišti mazgą pavyko ne visiems. Ant aukštesnės žolės  patiesėme baltus audinio gabalus, norėdami pažiūrėti , gal tai pavyks pamatyti erkę. Po poros valandų atidžiai apžiūrėjome,bet erkių nebuvo, ant mūsų audinio tik voriukai vaikštinėjo.

    Kol degė laužas, kepė dešrelės, prisisrinkome gamtinės medžiagos, ieškojome grybų, žaidėme kamuoliu.

   Skaniai pasistiprinome, pasidžiaugėme rudenėjančia gamta, jos spalvomis ir patraukėme namo.

Būrelio narė Vytė

Saugau save ir kitus

       Vasaros atostogos baigėsi. Jaunųjųgamtos reindžerių būrelio mokytoja vėl mus sukvietė į pirmąjį būrelio susitikimą. Šį kartą Raudonės medicinos punkto slaugytoja Zita Makūnienė įdomiai pasakojo apie gamtoje slypinčius pavojus, šį kartą apie erkių keliamą pavojų. Sužinojome paprastą būdą, kaip namuose ištraukti erkę, pasirodo jos labai nemėgsta muilo, muiluotu tamponu švelniai sukant erkė būna pašalinama. Būrelio mokytoja išdalino atmintines, kuriose nurodyta kaip saugotis nuo erkių, kokias ligas sukelia sukelia šis mažas, bet labai piktas gyvūnas.

      Po pertraukėlės ėmėmės praktinių užduočių, sužinojome kaio teisinga laikyti bintą, kaip teisingai subintuoti nubrozdintą kelį, pirštą. Buvo įdomu sužinoti, kaip teisingai užveržti ranką ar koją įkandus miške gyvatei.

      Mes visi norime būti sveiki, tad įgytos žinios tikrai mums labai pravers.

„Jaunieji gamtos reindžeriai“

Novaraistyje vyksta gamtotvarkos darbai

     Novaraisčio valstybiniame ornitologiniame draustinyje vykdomi gamtotvarkos darbai. Šienaujamos nendrės. Iš viso šiemet Panemunių regioninio parko direkcija nušienaus 3 ha ploto. Draustinyje kasmet yra vykdomas gervių monitoringas. Jau keli metai iš eilės gervių skaičius auga ir tai rodo, kad gamtotvarkos darbai yra efektyvūs. Draustinis taip pat yra ir tinklo „NATURA 2000“ teritorija. Ji įkurta būtent gervių ir upinių žuvėdrų apsaugai.

Miegapelių tyrimai

   Kauno T. Ivanausko zoologijos biologai vykdo smulkių žinduolių tyrimus visoje Lietuvos teritorijoje. Nuo 2019 m. pradėtos tirti miegapelės ir Panemunių regioninio parko teritorijoje esančiame Velniaravio gamtiniame rezervate. Šių metų rugpjūčio 5 d. buvo tikrinami Velniaravio gamtos rezervate iškelti inkilai miegapelėms.  Iš čia įkeltų 35 inkilų, tik viename buvo rasta lazdyninė miegapelė (Muscardinus avellanarius) su neseniai atvestais jaunikliais. Tai labai vėlyva vada, nes jaunikliai paprastai per rugpjūtį kartu su suaugusiais individais turi pasiruošti žiemai, kurios metu ši graužikų rūšis miega. Taigi, jauniklius nuo suaugusių žvėrelių gali atskirti ne bent dėl mažesnio dydžio. Kaip manoma, to priežastis yra klimato kaita, nes pailgėjo augalų vegetacijos laikotarpis, vis dažniau būna neįprastai šiltos, besniegės žiemos. 

Kazimiero Martinaičio nuotr.

Palydėtos gervės Novaraistyje

   Pilkosios gervės (Grus grus) gyvena didelėje teritorijoje – šiaurės, centrinėje ir šiaurinėje Europoje, vakariniame, pietiniame ir rytinio Sibiro pakraštyje, Mandžiūrijoje, šiaurės Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, šiaurės Mongolijoje bei Vidurinėje Azijoje ir yra viena sala Užkaukazėje. Turkija yra vienintelė vieta pasaulyje, kur pilkosios gervės veisiasi ir gyvena visus metus.
   Iš Europinės dalies žiemoti migruoja į Pirėnų pusiasalį, Ispaniją, mažiau žiemoja šiaurės Afrikoje, prie Viduržiemio jūros Prancūzijos pietuose, prie Raudonosios jūros. Didžioji dalis Azijoje perinčių pilkųjų gervių žiemoja Etiopijoje, Indijoje ir pietryčių Kinijoje.
Deja mažėja teritorijų, kur peri šie paukščiai, dėl to ši rūšis yra saugoma, įrašyta į Lietuvos raudoną knygą ir Europos Sąjungos paukščių apsaugos direktyvos sąrašus. Baltijos šalyse ir Vidurinėje Azijoje pastaraisiais metais jų skaičius didėja.
   Dauguma Lietuvoje perinčių gervių į Lietuvą grįžta jau vasario pabaigoje, o ją palieka jau pirmomis rugsėjo dienomis. Nuo rugsėjo vidurio iki spalio vidurio vyksta pilkųjų gervių (Grus grus) migracija. Ruošdamosios ilgai kelionei jos telkiasi į gausius būrius. Formuoja nakvynines sankaupas didelėse aukštapelkėse, nebenaudojamuose ar net naudojamuose apsemtuose durpynuose. Iš čia jos anksti ryte kasdien skrenda į laukus maitintis, o vakare sugrįžta nakvoti.
   Rugsėjo 19 d. Panemunių regioninis parko darbuotojai pakvietė visus į Novaraisčio valstybinį ornitologinį draustinį, Šakių rajone, besidominčius paukščiais bei norinčius pamatyti ir išlydėti migruojančias pilkąsias gerves (Grus grus). 
   Tokių vietų, kaip Novaraistis, Lietuvoje nėra daug: didžiausi migruojančių gervių pulkai stebimi Tyrulių, Sulinkių, bei greta esančiuose durpynuose. Labai daug jų fiksuojama Žuvinto biosferos rezervate, Nemuno Deltoje, taip pat – Mūšos Tyrelio pelkėje. Nemaži būriai lankosi ir Tytuvėnų tyrelyje ir jo apylinkėse.
Nors debesys ir kaupėsi, o vėjas visą vakarą nešiojo gervių klyksmus, beveik pusšimtis entuziastų atvyko pažiūrėti, kaip renkasi migruojančios gervės nakvynei į pelkę. Lyg pagal užsakymą tą vakarą gervės gausiai skrido ilsėtis ir buvo suskaičiuota daugiau nei 7800 gervių.

1 2 3 4 9