Kvietimas registruotis į Jaunųjų tyrėjų konferenciją

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba skelbia REGISTRACIJĄ į konferenciją  „JAUNŲJŲ MOKSLININKŲ TYRIMAI LIETUVOS SAUGOMOSE TERITORIJOSE 2021“. Įvairių krypčių studentai bei jaunieji mokslininkai konferencijos metu ne tik turėtų gebėti atskleisti savo tyrimų aktualumą Lietuvos saugomoms teritorijoms, bet ir pasiruošti laisvai diskutuoti.

Saugomos teritorijos tai neįkainojamų planetos vertybių saugyklos. Lietuvoje jose saugome vertybes kompleksiškai: gamtos ir kultūros paveldą bei kraštovaizdžių įvairovę. Moksliniai tyrimai neabejotinai užima reikšmingą vietą bandant pažinti ir užtikrinti dar veiksmingesnę Lietuvos nacionalinių, regioninių parkų ir rezervatų vertybių apsaugą. 2021 metai yra ypatingi dar ir tuo, jog minime Lietuvos nacionalinių parkų 30-metį.

Jau antrus metus organizuojamos konferencijos tikslas – pristatyti mokslinius tyrimus, vykdomus įvairių sričių studentų, jaunųjų mokslininkų, tyrėjų visoje Lietuvoje bei paskatinti būsimųjų ir esamų saugomų teritorijų specialistų bendradarbiavimą.

Saugomose teritorijose vykdomi moksliniai  tyrimai daugiausiai siejasi su geografijos ar  biologijos, ekologijos mokslais, tačiau tai pat kviečiame registruotis ir būsimus istorikus, kultūrologus, teisės, turizmo ar rekreacijos sričių specialistus, kurių tiriamųjų darbų temos siejasi su saugomomis teritorijomis.

Planuojama konferencijos data – 2021 m. balandžio 15 d. (ketvirtadienis).

2020 metais Nacionaliniame saugomų teritorijų lankytojų centre vykusios konferencijos metu, pranešimus skaitė net 8 įvairių krypčių jaunieji mokslininkai (biologijos, ekologijos, geografijos, miškininkystės, sociologijos krypčių bakalaurantai, magistrantai ir doktorantai). Savo pranešimu nustebino Džiunglių žmogumi vadinamas gamtininkas Gerardas, besidomintis Dzūkijos nacionalinio parko lygiažvyniais žalčiais,  geografijos mokytojas tyrinėjantis XX a. Lietuvoje išnykusius ežerus ir kt. Studentai susilaukė nemažai specialistų klausimų ir pasiūlymų dėl pranešimų bei  tolimesnių tyrimų.

Visos 2020 metais vykusios konferencijos 3 dalių vaizdo įrašus galite rasti Nacionalinio saugomų teritorijų lankytojų centro FB paskyroje, o jaunųjų mokslininkų skaitytų pranešimų TEZIŲ rinkinį VSTT svetainėje.

REGISTRACIJA (nuo vasario 26 d. iki kovo 12 d.) ir klausimai el. paštu: lankytojucentras@vstt.lt arba ingabanyte@vstt.lt.

*Konferencijos metu skaitomų pranešimų skaičius ribotas, todėl raginame REGISTRUOTIS kaip įmanoma greičiau.

REGISTRACIJAI prašome nurodyti: mokslinio darbo temą, studento vardą, pavardę, telefono numerį, studijų pakopą (bakalauras, magistras, doktorantūra), studijų kursą, aukštosios mokyklos pavadinimą, darbo vadovo vardą ir pavardę.

Studentams ši konferencija naudinga dėl galimybės pabendrauti ir padiskutuoti su VSTT specialistais, pasidalinti savo patirtimi bei gauti naudingų patarimų, o specialistams sužinoti apie šiuo metu vykdomus mokslinius tyrimus Lietuvos saugomose teritorijose bei preliminarius jų rezultatus.

*Renginio data gali būti keičiama dėl COVID19 situacijos šalyje.

*Renginys gali vykti nuotoliniu būdu.

VSTT inf.

Vasario 24 – vieversio diena

Vieversys arba vyturys – vienas pirmųjų paukščių, sugrįžtančių į mūsų kraštą iš šiltųjų kraštų. Vieversys, kaip pavasario pranašas, dažniausiai parskrenda vasario mėnesio pabaigoje.

Saugomų teritorijų ekologai šiais metais jau girdėjo vieversį čiulbant iki vasario 24 d. O prieš porą dienų Ventės Rago ornitologinėje stotyje sužieduotas pirmas šiais metais dirvinis vieversys. 

Lietuvoje dažniau sutinkamos dvi vieversinių šeimai priklausančios rūšys: lygutė (Lullula arborea) ir dirvinis vieversys (Alauda arvensis). Kiti – didysis trumpapirštis vieversys (Calandrella brachydactyla), pilkasis trumpapirštis vieversys (Calandrella rufescens), kuoduotasis vieversys (Galerida cristata), raguotasis vieversys (Eremophila alpestris) Lietuvoje yra daug rečiau sutinkami. 

Dirvinis vieversys Lietuvoje yra labai dažnas. Jis šiek tiek didesnis už žvirblį. Patino ir patelės kūno viršutinė pusė pilkai rusva, galva ir nugara išmarginta tamsiomis išilginėmis dėmelėmis. Kūno apačia balsva, pagurklyje ir kūno šonuose yra juodi taškeliai. Sveria 38-44 g. 

Gyvena pievose, dirvonuose, dykvietėse bei dirbamuosiuose plotuose. Lizdą suka iš sausų žolių stiebelių, šaknelių ar smulkių lapelių gilioje duobutėje ir gerai paslepia po žolių kuokšteliu. Deda 3-6 pilkai žalsvus su nedidelėmis tamsesnėmis dėmelėmis kiaušinius. Išveda dvi vadas. 

Minta vabzdžiais, miglinių augalų sėklomis, o rudenį ir ankstyvą pavasarį lesa augalų sėklas, šviežius lapus, daigų viršūnėles. Paukštis aktyvus šviesiu paros metu, todėl maloniai nuteikia jo čirenimas, girdimas nuo ankstyvo pavasario iki rugpjūčio vidurio.

Tautosakoje dirvinis vieversys vaizduojamas kaip pavasario skelbėjas, kviečiantis artoją į laukus, savo čirenimu žadinantis gamtą. 

Vieversys dar vadinamas vyturiu, cyruliu, voversiu. Vieversio giesmę galite išgirsti čia.

VSTT inf.

Nauja ekskursija „Nemunas – Lietuvos gynybinė linija“

Tarp Kauno ir Jurbarko palei Nemuno upę vingiuoja „Rojaus kelias“. Juo keliaudami aplankysime daug įdomių vietų, menančių lietuvių kovas su kryžiuočiais. Nemunas visad buvo svarbus – juo keliavo kryžiuočiai, norėdami užimti šalį. Todėl lietuviai stačiuose Nemuno šlaituose statė gynybines pilis. Statė  čia pilis ir kryžiuočiai, bet arčiau upės.

Iki šių dienų ryškiai išlikę karų su kryžiuočiais XIII – XV a. Nemuno gynybinės linijos fragmentai – Nemuno slėnio šlaitų piliavietės ir piliakalniai. Įspūdingiausi iš jų Palemono kalnas, Gedimino kapas, Ramybės kalnas, Kartupėnų piliakalnis. Ant visų jų stovėjo stiprios lietuvių pilys, aprašytos vokiečių metraščiuose. Įdomios išlikusios Seredžiaus ir Veliuonos kryžiuočių piliavietės ir jų istorijos. Aplankysime šias piliavietes ir pamatysime, kuo jos skiriasi nuo lietuvių. Aplankysime Veliuonos miestelį, kur aršias kovas su kryžiuočiais primena piliakalniai “Gedimino kapas“,   „Ramybės kalnas“, LDK Kunigaikščio Vytauto paminklas, Veliuonos herbas ir  daug kitų ženklų. Įkopsime į piliakalnį ant, kurio stovėjo Bisenės pilis – pirmoji pilis Lietuvoje užpulta kryžiuočių. 

Karas vyko ne tik sausumoje. Mūšiai vyko ir Nemune. Yra žinomas laivų mūšis tarp lietuvių ir kryžiuočių. Kur įvyko šis mūšis sužinosite pakeliavę Nemuno gynybine linija.  Kelionės metu sutiksite viduramžių karį, išbandysite rankos taiklumą šaunant iš lanko, pajusite, kiek sveria kalavijas, galbūt net pajodinėsite žirgu!

Ekskursijos trukmė 4 valandos. Kaina:

  • 10-19 asmenų grupei kaina 6 Eur. vienam asmeniui.
  • 20-50 asmenų grupei kaina 4 Eur. vienam asmeniui.

Kviečiame tapti Panemunių regioninio parko produkto ženklo naudotojais

Kiekviena saugoma teritorija turi savo produkto ženklą, kurį speciali ženklo komisija suteikia išskirtiniams tos vietovės produktams ir paslaugoms. Tai – darnūs produktai ir paslaugos, kurie ne tik saugo vietos gamtą ir puoselėja kultūrą, bet ir prisideda prie tos teritorijos gerovės bei klestėjimo.

Jei Jūs vykdote veiklą, gaminate prekes ar teikiate paslaugas Panemunių regioninio parko teritorijoje ar besiribojančiose seniūnijose, o Jūsų veikla yra palanki biologinei įvairovei ir tradiciniam saugomam kraštovaizdžiui, kviečiame teikti paraiškas ir tapti ženklo naudotoju!

Paraiškos forma

Panemunių regioninio parko produkto ženklo nuostatai

Mokymai „Agrarinė aplinkosauga ir jos populiarinimas Lietuvoje“

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba kviečia dalyvauti nuotoliniuose mokymuose „Agrarinė aplinkosauga ir jos populiarinimas Lietuvoje“. Lietuvoje vis dar gana menkai išnaudojamas į aplinkos ir kraštovaizdžio gerinimą orientuotų Kaimo plėtros programos priemonių potencialas, todėl siekiame, kad ūkininkai kuo aktyviau rinktųsi agrarinės aplinkosaugos veiklas ir taip prisidėtų prie biologinės įvairovės išsaugojimo.

Mokymai vyks š. m. vasario 11 d. 9.30-12 val., programoje Teams.  

Šiame procese labai svarbų vaidmenį gali atlikti saugomų teritorijų specialistai, asmeniškai bendraudami su ūkininkais ir taip paskatindami juos rinktis aplinkai palankius ūkininkavimo būdus. 

Mokymuose pristatysime Lietuvoje taikomas agrarinės aplinkosaugos veiklas, pagrindinius reikalavimus ir įsipareigojimus, išmokų dydžius, žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimo procesą, paraiškų priėmimo informacinę sistemą, joje pateikiamus atskirus sluoksnius, kokias veiklas galima deklaruoti konkrečiuose sluoksniuose ir kt.

Taip pat bus pristatyta nauja specialiai saugomų teritorijų specialistams sukurta sistema – Biomon.lt patalpintas įrankis apie šiuo metu Lietuvos saugomose teritorijose deklaruojamas agrarinės aplinkosaugos veiklas ir plotus, kuriuose šis potencialas dar nėra išnaudotas. 

Šie mokymai yra orientuoti į saugomų teritorijų specialistus, tačiau kviečiame dalyvauti visus, besidominčius agrarine aplinkosauga. Maloniai prašome pasidalinti žemiau esančia nuoroda su visais, kuriems tai galėtų būti įdomu ir naudinga.  
Kilus klausimams, prašome kreiptis į Liną Burbaitę, el. p. lina.burbaite@am.lt  

Nuoroda į mokymus paspaudus čia.

Lankytojo bilietą galite įsigyti ir Bilietai.lt tinkle

Nuo šiol atsirado galimybė savanorišką valstybinio parko bilietą įsigyti bilietų pardavimo tinkle BILIETAI.LT. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM pasirašė sutartį su minėtu bilietų platintoju.

Galima bus įsigyti įvairių lankytojo bilietų – nuo vienkartinio iki metinio. Bilietai.lt tinkle prisidės 0,29 centų aptarnavimo mokestis. 

 

Panemunių regioninio parko lankytojo bilietą įsigysite paspaudus čia.

Primename, kad valstybinių parkų lankytojo bilietas įvestas nuo 2015 m. gegužės 15 dienos 4 nacionaliniuose ir 28 regioniniuose parkuose.

Lankytojo bilietas įvestas Aukštaitijos, Dzūkijos, Kuršių nerijos ir Žemaitijos nacionaliniuose parkuose bei Anykščių, Asvejos, Aukštadvario, Biržų, Dubysos, Dieveniškių istoriniame, Gražutės, Kauno marių, Krekenavos, Kurtuvėnų, Labanoro, Metelių, Nemuno deltos,  Neries, Nemuno kilpų, Pagramančio, Pajūrio, Panemunių, Rambyno, Salantų, Sartų, Sirvėtos, Tytuvėnų, Varnių, Veisiejų, Ventos, Vištyčio, Žagarės regioniniuose parkuose.

Lankytojo bilietai platinami nacionalinių ir regioninių parkų direkcijose, lankytojų centruose, aplinkosauginių, švietėjiškų renginių vietose, poilsiavietėse, stovyklavietėse, prie pažintinių takų, trasų ir kitur.

Taip pat lankytojo bilietą galima įsigyti „Perlo“ terminaluose ir „Tiketa“ bilietų platinimo sistemoje. Vienas populiariausių būdų įsigyti lankytojo bilietą – SMS žinute. Tereikia siųsti numeriu 1860 žinutės tekstą, įrašant PNRP.

Savanoriškas bilieto įsigijimas išreiškia lankytojo pritarimą ir norą, kad saugomose teritorijose būtų sutvarkytos rekreacinės, lankomos vietos, pažintiniai takai, kad  stovyklavietėse nebūtų šiukšlių.

Gamta po stogu – nuotolinis renginys apie pelkes

Vasario 2 d. (antradienį) 18 val. Nacionalinis ST lankytojų centras kviečia į nuotolinį renginį iš ciklo GAMTA PO STOGU – „Lietuvos pelkių reikšmė, apsauga ir atkūrimas“. Renginys skirtas paminėti tarptautinę pelkių dieną ir įminti Lietuvos šlapynių, raistų bei tyrulių paslaptis.

Ar iš tiesų pelkė tai vien šlapynė, kurioje kaupiasi durpės? Renginio viešnia botanikė bei gamtosaugos ekspertė dr. Dalytė Matulevičiūtė padės suvokti, jog pelkėse sąlygos augalams augti yra ekstremalios. Todėl jose gali gyvuoti  tik specifiniai augalai… Ar žinojote, kad pelkėse auga vabzdžiais užkandžiaujančios saulašarės.

Pelkes gaubia bauginantis paslapčių šydas. Tačiau tuos, kurie sugebėjo įminti raisto paslaptis, pelkės gydė, maitino ir nuo seno teikė visokeriopą naudą. Šios neįžengiamos klampynės neprarado svarbos ir šiandien. Klimato kaitos sąlygomis pelkės tapo ypatingai svarbios.

Kodėl turime susirūpinti mūsų pelkių likimu ir jų atkūrimų? Ar įmanoma atsisakyti tradicinio tik į žmogaus poreikius nukreipto pelkių naudojimo ir atrasti tvaraus – žmogui ir gamtai palankaus – ūkininkavimo šlapynėse receptą?

Į šiuos klausimus atsakys gamtosaugos specialistai dr. Leonas Jarašius (Lietuvos gamtos fondas) ir dr. Jūratė Sendžikaitė (Gamtos tyrimų centras / Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas).

RENGINYS NEMOKAMAS!

Tiesioginė transliacija Nacionalinio lankytojų centro Facebook paskyroje

VSTT inf.

Nuotolinė pamoka moksleiviams apie saugomas teritorijas

Karantino laikotarpiu padaugėjo susitikimų, seminarų, paskaitų nuotoliniu būdu. Šią savaitę ir vėliau Lietuvos mokiniai kviečiami dalyvauti pamokoje apie saugomas teritorijas, kurią ves Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė.

Nuotolinė pamoka „Išsaugoti negalime prarasti. Kur padėsime kablelį?“ – pati pirmoji iš pamokų ciklo „Pažinimo voratinklis“, kurį organizuoja Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras. Pamokos skirtos 5–12 klasių mokiniams.

Nuotoliniais mokytojais taps žinomi Lietuvos profesionalai gamtosaugininkai – mokslininkai, teoretikai ir praktikai. Kiekvienos pamokos pabaigoje mokytojai pateiks įdomių užduočių, kurias atlikę mokiniai gaus vertingų prizų.

Kaip vyksta pamoka? Užsiregistravę mokyklų atstovai gauna YouTube nuorodą. Pamoka vyksta 45 minutes (įvadas, pamoka, užduotys mokiniams), paprastai – ketvirtadieniais. Atlikti užduotis mokiniai gali savarankiškai ir savanoriškai. Visos pamokos nemokamos.

Nuo sausio 21 d. galima bus išklausyti nuotolinę pamoką  – „Išsaugoti negalime prarasti. Kur padėsime kablelį?“. Lektorė Rūta Baškytė, gamtos apsaugos srityje dirbanti daugiau kaip 30metų, kvies virtualiai pakeliauti po nacionalinius ir regioninius parkus, draustinius ir rezervatus.

Pasak Rūtos Baškytės, žmogus senokai suprato, kad yra atsakingas už gamtos, jos darinių, tuo labiau už savo kūrinių išsaugojimą. Pamokos metu išsiaiškinsime, ką saugo įvairios pasaulio valstybės, ir kodėl, ką ir kaip saugome savo šalyje. Išsiaiškinsime, kas yra gamta (laukinė gamta), kas yra kraštovaizdis. Prisiliesime prie saugomo kraštovaizdžio, saugomų teritorijų sistemos. Pabandysime suvokti saugomų teritorijų teikiamą naudą. Išsiaiškinsime, kuo kiekvienas galime prisidėti prie kraštovaizdžio, gamtos vertybių išsaugojimo.

Pamoką apie saugomas teritorijas galite pamatyti čia

Pelkės: kokį vaidmenį jos atlieka mūsų gyvenime?

Žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose neseniai nuskambėjo chuliganizmo atvejis, kai visureigiais buvo suniokota ypač vertinga pelkė Viešvilės gamtiniame rezervate. Tačiau pasigirdo ir balsų, jog, pelkės tėra nenaudingas žemės plotas ir kad nėra ko piktintis, jei po kažkieno pramogų buvo pažeista pelkės augalinė danga. Ar tikrai pelkės yra nenaudingos?

Veikiau tai atvejis, kai kažkieno reikšmę suvokiame tik tą dalyką praradę, kai ima griūti buvę įprasti dalykai ir reiškiniai. Taigi, pamodeliuokime, kas būtų, jei pelkių nebūtų.

Retų rūšių namai ir gamtos gėrybių šaltinis

Šiuo metu natūralios pelkės užima vos apie 2,73 proc. Lietuvos teritorijos, o pažeistos – dar beveik 7 procentus. Dauguma jų nedidelės – iki 50 hektarų ploto ir netolygiai išsibarsčiusios šalies viduje. Didžioji dalis jų yra Baltijos ir Žemaitijos aukštumų daubuotame reljefe, Vidurio žemumoje, Pietryčių lygumos upių slėniuose.  Pelkės nuo seno buvo neatsiejama žmonių gyvenimo dalis – pelkės, ypač liūnai ir raistai, kaip paslaptingos vietos minimi lietuvių mitologijoje ir tautosakoje, su jomis susiję daug vietovardžių, čia kaimo gyventojai vesdavo ganytis gyvulius, rinko vaistažoles, dėl antiseptinių savybių kiminus naudojo žaizdoms tvarstyti, drėgnais kiminais perdengtos daržovės gerai išsilaikydavo per žiemą – nei pūdavo, nei džiūdavo. Dėl jų termoizoliacinių savybių kiminai būdavo klojami tarp rąstų statant namus.

Išnykus pelkėms nebebūtų spanguolių, taigi ir kisieliaus per šventes, ir spanguolių uogienės bei vaistažolių arbatos, kurios stiprina imunitetą. Nebūtų ir daugybės kitų augalų bei gyvūnų rūšių, kurioms pelkė – vienintelė buveinė. Kai kurios Lietuvoje dar sutinkamos augalų rūšys – dvilapis purvuolis, pelkinė uolaskėlė, žvilgančioji riestūnė – yra retos ir nykstančios visoje Europoje. O kur dar rasi tokių paslaptingų augalų kaip vabzdžiaėdžiai – paprastoji tuklė, saulašarės ar pelkių duburiuose bei jų ežerėliuose grobio tykantys skendeniai? Mėgstantys pasivaikščioti papelkiais ar pelkėse įrengtais pažintiniais takais, prarastų galimybę tuo mėgautis, kai kurie fotografai ir dailininkai prarastų įkvėpimo šaltinį ir vaizdavimo objektą. Pasakysite, kad ne visi mėgsta spanguoles, o tos žolės ir gyviai nedomina? O ir grožį suvokiame skirtingai. Vis dėlto, pelkės ir kitais būdais dalyvauja mūsų visų, net ir skeptikų, gyvenimuose.

Mums įprasto kraštovaizdžio saugotojos

Daugybė upelių išteka iš pelkynų. Jei nebūtų pelkių, upeliai gerokai sutrumpėtų, nes nebebūtų jų aukštupių, kuriuos maitina pelkių vandenys. O ir tie sutrumpėję upeliai ir upės, į kurias jie suteka, nebūtų tokie vandeningi. Per sausras dalis upelių tiesiog išnyktų, o nusekusiose didžiosiose upėse įprastu reiškiniu taptų pilvais į viršų plaukiančios žuvys. Žemesnis vandens lygis būtų ir ežeruose, dėl ko jie greičiau dumblėtų, juos sparčiau užkariautų nendrės ir vandens augalija. O dalies seklesnių ir mažesnių ežerų iš viso neliktų. Galbūt ir būtent to, kuriame mėgstate maudytis, žvejoti ar kitaip prie jo leisti laiką.

Išnykus pelkėms, pasikeistų visa aplinka. Tikriausiai ne vienas yra pastebėjęs, kad pelkė dalijasi gyvybiškai būtina drėgme su aplinkiniais plotais – sausringais metais tik papelkiuose galima rasti kokį baravyką ar uogą, kai visur kitur miškai tušti. Pelkės turi įtakos augalijai ne tik prie jų besišliejančiuose plotuose. Garindamos jose sukauptą vandenį tiesiogiai ir per jose augančių augalų žioteles, pelkės drėkina orą. Pelkių išskiriama drėgmė labai prisideda prie to, kad naktį iškrinta rasa, atgaivinanti augalus ir sudaranti jiems galimybę išgyventi laikotarpį be lietaus. Tai ypač aktualu kintant klimatui – mat yra ne tik prognozuojamas, bet jau ir stebimas kritulių kiekio sumažėjimas šiltuoju laikotarpiu – būtent tada, kai augalijos vandens poreikiai yra didžiausi. Tai reiškia, kad vidurvasarį nurudavusių vejų ir pievų bei gelstančių medžių lapų vaizdas būtų dažnesnis, o ilgainiui taptų įprastu, jei prarastume pelkes.

Potencialios sąjungininkės, stabdant klimato kaitą

Pelkės nepelnytai užmirštamos kalbant apie klimato kaitą ir jos švelninimo būdus. Iš visų sausumos ekosistemų pelkės yra pati efektyviausia anglies saugykla – ploto vienete pelkės sukaupia iki septynių kartų daugiau anglies nei kitos sausumos ekosistemos, pralenkdamos ir miškus. Jos pasižymi savybe kaupti augalų iš oro paimtą ir organiniais junginiais paverstą anglies dioksidą nevisiškai suskaidytose augalų liekanose – durpėse. Nors durpynai pasaulyje sudaro tik apie 3 proc. sausumos ploto, jų durpėse per tūkstančius metų sukaupta dvigubai daugiau anglies dioksido nei visuose pasaulio miškuose kartu sudėjus.

Tačiau šią, klimato kaitos sąlygomis ypač svarbią funkciją, pelkės gali atlikti tik tada, kai yra nepažeistos – nesutrikdytos jų hidrologinės sąlygos ir nesunaikinta pelkinė augalija. Kitu atveju prasideda pavojingas atvirkštinis procesas. Deja, didžioji dalis mūsų pelkių yra apsausintos arba visiškai nusausintos. Vandens lygiui pažemėjus maždaug puse metro žemiau pelkės paviršiaus, į durpių klodą prasiskverbęs deguonis paskatina jo mineralizaciją. Durpėms mineralizuojantis išsiskiria didžiuliai anglies dioksido kiekiai, kurie didina šiltnamio efektą. Pasauliniu mastu anglies dioksido emisijos iš nusausintų ar sudegintų durpynų prilygsta dešimtadaliui metinių iškastinio kuro sukeltų emisijų

Lietuvoje iš nusausintų durpynų kasmet vidutiniškai išsiskiria apie 10,81 mln. tonų anglies dioksido (CO2) ekvivalento. Tai beveik prilygsta metinėms emisijoms iš energetikos sektoriaus, kurios, Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, 2018 metais siekė 11,9 mln. tonų ir sudarė beveik 60 proc. visų šalyje išskiriamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Kodėl nematome pelkių ir durpynų oficialiojoje statistikoje? Todėl, kad žemės paskirties keitimo sukeltos šiltnamio dujų emisijos kol kas į ją nėra įtraukiamos. Atkūrus reikiamą vandens lygį pažeistuose durpynuose, galėtume beveik dviem trečdaliais sumažinti anglies dioksido emisijas.

Taigi, klimato kaitos klausimu pelkės nelieka abejingos: arba galime paversti jas mūsų sąjungininkėmis, arba jos atsisuks prieš mus. Dėl to labai svarbu atkurti ir išsaugoti gerą pelkių būklę, kad jos švelnintų klimato kaitos procesą bei pasekmes ir neatpalaiduotų per tūkstantmečius durpėse sukauptos anglies.

Tekstą parengė Dalytė Matulevičiūtė, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Metodinio-analitinio centro gamtosaugos ekspertė, botanikė. Tekstas parengtas įgyvendinant LIFE integruotąjį projektą „Natura 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“, kurio tikslas – užtikrinti pilnavertę „Natura 2000” teritorijų apsaugą Lietuvoje.

Valstybinių parkų direkcijos naudoja saulės energiją

Nacionalinių ir regioninių parkų, rezervatų direkcijų pastatuose, lankytojų centruose ir pagalbinėse patalpose naudojama iš saulės energijos pagaminta elektra.

Atsinaujinančių energijos išteklių priemonių įrengimas Lietuvoje jau įgavo pagreitį ir LR Vyriausybė pagal priemonę ekonomikai skatinti valstybiniams parkams skyrė lėšų saulės elektrinėms įsigyti.

Galingiausią elektrinę ant stogo, siekiančią net 60 kW, įsirengė Dzūkijos nacionalinio ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija. Žemaitijos nacionalinio parko direkcija „įdarbino“ administracinio pastato Plateliuose ir Plokštinės bazės, kur vasarą vyksta daug gamtosauginių veiklų, stogus.

Parkų direkcijos saulės elektrines įrengė ant pastatų pietinių bei vakarinių stogo šlaitų, dauguma išnaudojo toliau nutolusius pagalbinius pastatus.

Tačiau ne visos saugomų teritorijų direkcijos saulės energijos baterijas įsirengė ant stogų, kitos – saulės energiją ims iš saulės parkų. Kuršių nerijos nacionalinio parko, Aukštadvario regioninio parko, Dubysos regioninio parko direkcijos energiją gaus iš nuotolinių saulės šviesos elektrinių. Tokį būdą pasirinko net 12 direkcijų.

Visų 28 saugomų teritorijų direkcijų, kurios įsirengė arba įsigijo nutolusias saulės elektrines, energijos suminė galia – apie 650 kilovatų. Saulės elektrinių įsigijimui ir įrengimui saugomų teritorijų direkcijoms skirta 511 tūkstančių eurų. Tikimasi, kad, naudojant saulės energiją, išlaidos elektrai sumažės kelis kartus.

„Pastaruoju metu stiprėja atsinaujinančios ir žaliosios energijos poreikis bei supratimas, kas yra klimato atšilimas ir kaip galime prisidėti prie jo mažinimo, tad valstybinės įstaigos privalo būti vienos pirmųjų, kurios pradės naudoti atsinaujinančius energijos išteklius bei ieškoti alternatyvų, kaip taupyti ir būti socialiai atsakingoms“, – sako Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorius Albertas Stanislovaitis.

Įsirengiant saulės energijos baterijas, siekiama padidinti mūsų krašto elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių išteklių, naudojimą. Saugomų teritorijų direkcijos ir toliau ieškos būdų, kaip skatinti gamtosaugines, klimato kaitą mažinančias iniciatyvas. Viena tokių iniciatyvų – prisidėti prie elektromobilių populiarinimo, todėl ketinama inicijuoti diskusiją dėl elektromobilių įkrovos vietų įrengimo prie valstybinių parkų lankytojų centrų.

1 2 3 4 5 6 21