Kalėdoms ragina rinktis aplinkai draugiškas dovanas iš saugomų teritorijų

Gamtininkai ragina artimuosius ir draugus nudžiuginti darnia dovana iš nacionalinių ir regioninių parkų – rinktis gaminį ar paslaugą, pažymėtą saugomų teritorijų produkto ženklu.

„Mes dažnai sulaukiame klausimų, kokias verslo ar asmenines dovanas rinktis, kad jos būtų draugiškos aplinkai. Taigi, po savos gamybos dovanėlių mes rekomenduotume rinktis produktus ir paslaugas, pažymėtas antytės ženklu. Visų pirma dėl to, kad tokie produktai ir paslaugos yra draugiškesni aplinkai, jų gamybai naudojamos natūralios medžiagos, dažniausiai – užaugintos toje pačioje saugomoje teritorijoje, šį ženklą gavętiekėjai vertina savo poveikį aplinkai ir stengiasi jį mažinti. Taip pat – tai vietinė smulkių gamintojų produkcija iš atokiausių ir gražiausių Lietuvos vietovių. Įsigydami ją, jūs prisidedate prie vietos ekonomikos plėtros, padedate kaimui gyvuoti. Be kita ko, šie gaminiai dažnu atveju atspindi ir konkretaus regiono kultūrinį savitumą, o tiekėjai yra saugomų teritorijų sąjungininkai, aktyviai įsitraukiantys į gamtosaugines iniciatyvas”, – sako nevyriausybinės aplinkosaugos organizacijos „Baltijos aplinkos forumas” specialistė Rita Grinienė.

Specialius kalėdinių dovanų, susijusių su natūralia gamta, pasiūlymus galima rasti puslapyje www.gamtoje.org.Pasirinkimas įvairus – medus, arbatos, sirupai, uogienės, prieskoniai, bičių duonelės, bičių vaško žvakės, lietuviškos kavos, natūrali rankų darbo kosmetika, muilai, unikalios pramogos saugomose teritorijose, pavyzdžiui, kalėdinė popietė „Žemaičių gyvenimo būdas”, grikinės „babkos“ ar naminės duonos kepimas bei ragavimas Dzūkijoje.

Saugomų teritorijų produkto ženklą gavę tiekėjai augina ar surenka produktus švarioje gamtoje, paslaugas vykdo irgi būdami draugiški aplinkai, – antrina Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos atstovė Diana Rakauskaitė. Nacionalinių ir regionininių parkų direkcijos komisijose vertina produktus, sukurtus saugomoje teritorijoje ir tik geriausiems suteikia Saugomų teritorijų produkto ženklą.

Stebina „Antytės” ženklo turėtųjų fantazija ir kūrybingumas. Ar teko ką nors girdėti apie kavas iš gudobelės sėklų, varnalėšų šaknų, morkų ar erškėtuogių? Pasirodo, kad jas skanavo mūsų protėviai, bet mes kažkuriuo metu pametėme šių gėrimų tradicijas. Stebina ir gamintojų, pasišventimas savo darbui. Atrodo, kad jie iščiūčiuoja ir išjaučia kiekvieną gaminį, labai krupščiai parenka sudedamąsias dalis ir apie juos gali pasakoti valandų valandas.

Saugomų teritorijų produkto ženklas – „Antytė” –  buvo sukurtas 2013 m. Jo tikslas – skatinti darnų turizmą ir vystymąsi. Pretenduojantys gauti šį ženklą tiekėjai turi atitikti darnaus vystymosi vertybes – aplinkai palankesnė veikla, kultūrinio ir gamtinio paveldo puoselėjimas, vietos bendruomenių gerovė, saugomų teritorijų vystymasis. Šį ženklą suteikia specialios komisijos kiekvienoje saugomoje teritorijoje. Lietuvoje šiuo metu yra apie 200 šiuo ženklu sertifikuotų tiekėjų.

Tad kalėdinėms dovanoms kviečiame rinktis vietinę smulkių gamintojų produkcijąiš  unikaliausių Lietuvos vietovių – saugomų teritorijų.

Apie Adventą ir Kalėdas…

Lapkričio 29 d. Jaunųjų reindžerių būrelio vaikai rinkomės prie Raudonės bažnyčios. Čia mus sutiko Carito atstovė Akvilina Bulotienė. Ji pakvietė į bažnyčią, papasakojo apie Carito veiklą, Advento svarbą, apie Kalėdų Šventės reikšmę. Sužinojome apie Advento vainiką, pamatėme, kad bažnyčioje jis jau papuoštas keturiomis žvakėmis. Gytis pažadėjo ateiti sekmadienį į bažnyčią ir uždegti pirmąją Advento žvakutę.  Labai džiaugėmės, kai  gavome saldžias dovanėles, kurias turėsime išlaikyti iki pat Kalėdų, taip ugdydami savo valią. Įdomu, ar visiems pavyks tai padaryti???

Toliau užsiėmimas tęsėsi Raudonės pilyje. Kaip smagu sugrįžti į savo buvusią mokyklą, klasę.Pilyje Jolanta Knezevičienė, kuri moka daug įvairiausių darbelių padaryti, parodė mums kaip patiems pasigaminti Advento vainiką, kaip jį papuošti kankorėžiais, džiovintomis gėlėmis.  Čia mes susitikome ir su Raudonės samariete Vida Rutiene, kuri papasakojo ką veikia ši organizacija. Artimiausia užduotis- gruodžio viduryje bus verdama sriuba kartu su Caritu. Ji bus vežama vienišiems, ligotiems žmonėms. O būrelio vaikai padarėme jiems Kalėdines atvirutes.

Džiaugėmės prisidėję prie Carito ir Samariečių darbų,

                                                                                   Būrelio nariai

Apie pilietiškumą ir atsakomybę

    Lapkričio 14 d. rinkomės į būrelio „Jaunasis gamtos reindžeris“ užsiėmimą Raudonės seniūnijos salėje.  Kalbėjome apie tai, kas yra pilietis, koks žmogus yra pilietiškas ir atsakingas už savo poelgius, kaip jis turi elgtis šeimoje, miestelyje, mokykloje. Su nekantrumu laukėme svečio. Pas mus atvyko Jurbarko rajono policijos komisariato bendruomenės pareigūnas Ramūnas Budrius. Jis rodė skaidres, filmuotą medžiagą, kartu aptarėme tinkamą mokinių elgesį ir blogus įpročius, atsakomybę. Labai patiko, kai pareigūnas pasakojo savo darbą policijoje, suprantamai atsakė į mūsų užduotus klausimus.

    Po arbatos pertraukėlės dar kartą prisiminėme mūsų būrelio veiklos akimirkas, kur keliavome, ką pamatėme ir sužinojome, karpėme ir suklijavome nuotraukas ant pilietiškumo medžio. Šis plakatas dabar puošia Raudonės seniūniją. Mes džiaugiamės, kad esame Lietuvos  ir vis gražėjančio savo miestelio piliečiai.

                                                                                                                                   Būrelio nariai

Savo gimtinės takeliais

   Spalio 24 d. kartu su būrelio mokytoja Stasele, Raudonės vaikų dienos centro mokytoja Regina nusprendėme pasižvalgyti po istorines mūsų miestelio vietas. Švietė saulutė, oras buvo šiltas ir mes patraukėme Raudonėnų piliakalnio link. Vaizdai, kuriuos pamatėme tikrai sužavėjo. Suradome senas evangelikų kapines, o prie dar išlikusio antkapio uždegėme žvakelę ir sukalbėjome maldą. Radome ir išlikusį kryžių,kurį pastatė netoliese gyvenę žmones. Labai gaila, bet greit laikas sunaikins ir šiuos dar išlikusius kapinaičių ženklus.

   Prie senos sodybos papietavome, išsprendėme kryžiažodį. Visi klausimai buvo apie mūsų miestelį, bet tikrai ne viską žinojome. Išsidalinę prizus, aplankėme Raudonėnų piliakalnį, kurį taip gražiai apšvietė saulės spinduliai. Tikrai nuostabi vieta, su stačiais šlaitais, aplink vingiuojančiu Rožupės upeliuku.

   Raudonėnų kapinėse visur nugrėbti lapai, žydi daug gėlių, nes artėja Vėlinių diena. Greit suradome ir mūsų Raudonės pilies šeimininko portugalo Žoze Faria e Castro kapą. Uždegėme žvakutes, sukalbėjome maldą. Mintyse pagalvojau, kad tikrai ne viską žinau apie savo miestelio istoriją, čia gyvenusius ir jį kūrusius žmones. Reikia daugiau sužinoti, nes juk čia mano gimtinė…

Būrelio narės Justina Š. ir Justina K.

Mažieji mūsų kaimynai

   Spalio 18 d. Panemunių regioninio parko darbuotojos Vaida Mozūraitienė ir  Greta Šulcaitė Veliuonoje esančioje Rašytojų giraitėje susitiko su Veliuonos Antano ir Jono Juškų jaunųjų miško bičiulių nariais. Čia vyko renginys „Mažieji kaimynai“. O kaimynų būna visokių. Kaimynais mes vadiname žmones gyvenančius, gretimam name. Šalia sėdintis vaikas yra suolo kaimynas. Bet kaimynais gali būti ne tik žmonės. Kaimynystėje lizdus suka paukščiai, įsikuria voveraitės, net vabaliukai, gyvenantys greta mūsų namų ar mokyklos, yra mūsų kaimynai. Tą popietę vaikai Rašytojų giraitėje ieškojo, kas gyvena greta mokyklos. Nors jau ruduo ir daugelis ruošiasi žiemai kiekvienas rado po kaimyną. Vieni matė žvirbliukus, kiti rado boružėles ir kitokius vabaliukus.

   Diena buvo šilta, krito spalvoti rudeniniai lapai. Ieškodami, kas gyvena greta, Jaunieji miško bičiuliai susipažino su giraitėje augančiais medžiais. Vėliau visi išmėgino rankos taiklumą – mėtėme kaštonus į medyje pakabintą krepšį. Užduotis atrodė nesunki, tačiau pasisekė ne kiekvienam. O lapų gražumas – geltoni, raudoni, rudi, kai kurie dar žali… Kaip jų neprisirinksi! Iš pririnktų lapų grįžę į klasę visi darė nuostabius darbelius.

   Ruduo puikus laikas pasigrožėti gamta ir susipažinti su mažaisiais kaimynais, kurie gyvena greta mūsų.

Mažiausieji džiaugėsi „Rudens mozaika“

   Spalio 15 d. Jurbarkų darželio – mokyklos Rotulių skyriaus vaikučiai atvyko į Panemunių regioninio parko lankytojų centrą. Erdviame  kieme vyko renginys „Rudens mozaika“. Diena buvo puiki. Džiugino maloniai šildanti saulytė ir ryški rudeninių lapų mozaika. Geltonais, raudonais, rudais ar vis dar žaliais lapais dalyviai ne tik džiaugėsi, bet turėjo atlikti ir įvairias užduotis. Viena tokių – surasti lapo antrininką. Vieniems pavyko greitai susidoroti su užduotimi, kitiems teko prašyti ir suaugusių pagalbos.

   Rudens mozaika tai ne tik gražuoliai lapai, bet ir per vasarą užaugusios gėrybės. O jų gausu ir darže ir miške. Mažieji renginio dalyviai turėjo įvardinti, kokią rudens gėrybę jie rado pintinėje. Smagias užduotėles keitė judrūs žaidimai. Laikas prabėgo labai greitai. Pilnas kišenes prisidėję kaštonų, giliukų ir naujų įspūdžių linksmai atsisveikinome.

Kitapus Nemuno auksinių lapų nuklotais takais…

      Spalio 11 d. Jaunųjų reindžerių būrelio mokiniai, lydimi mokytojos Staselės ir vaikų dienos centro mokytojos Reginos, susiruošėme  susipažinti su Panemunių regioniniu parku kitoje Nemuno pusėje.  Kai kurie draugai ir keltu per Nemuną kėlėsi pirmą kartą.

Mes matome kitą Nemuno pusę apaugusią medžiais ir net neįsivaizdavome, kad yra toks aukštas Žemosios Panemunės piliakalnis, nuo kurio matosi Seredžiaus ir Vilkijos bažnyčios. O koks nuostabus vaizdas atsivėrė, kokios rudens spalvos puošė Nemuno šlaitus. Negalėjome atsigrožėti, užlipę ant šio piliakalnio viršaus. 

      Toliau mūsų kelias vingiavo per Kriūkus,kur stabtelėjome  prie XIX a. pab. statinio–  dviejų aukštų grūdų sandėlio, vietinių gyventojų vadinamas „Špykėre“. Jis priklausė pirkliams ir buvo skirtas supirktiems javams laikyti. Iš čia grūdus Nemunu plukdydavo į Vokietiją. Ilguvoje apžiūrėjome išlikusį dvarą, aukštais akmeniniais laiptais užlipme į viršų, neatsipyrėme dideliam malonumui pasiausti auksinių lapų nuklotoje pievoje…

     Plokščiai mus pasitiko su lietučiu, bet su gera nuotaika apžiūrėjome Šventaduobę, Vaiguvos gatvę-upę, Plokščių kapinėse suradome Raudonės mokykloje dirbusio mokytojo V. Valuntos kapą, uždegėme žvakutę. Prie Nemuno  papietavome ir aplankėme Gelgaudiškio dvarą.

      Su pačiais geriausiais įspūdžiais grįžome namo, tariame ačiū už šią kelionę.

Būrelio narys Rokas

Pažink ir pramogauk ant Kartupėnų piliakalnio

Keliaujant dešiniuoju Nemuno krantu tarp Jurbarko ir Kauno keliautojus nustebina ten atsiradęs aukštas kalnas. Tai Kartupėnų piliakalnis. Rugsėjo 20 d. ant Kartupėnų piliakalnio įvyko renginys skirtas visai puokštei gražių progų. Tą dieną visoje Lietuvoje vyko Europos paveldo dienos. Todėl Panemunių regioninio parko direkcija ir Jurbarko rajono savivaldybė pakvietė visus šią dieną paminėti ant naujai lankytojams atverto piliakalnio. Tai graži proga simboliniam piliakalnio atidarymui ir pristatymui visuomenei.

Piliakalnis sutvarkytas 2019m. bendradarbiaujant Valstybiniai saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos ir Panemunių regioninio paro direkcijai įgyvendinant projektą „Kartupėnų piliakalnio pritaikymas paveldo pažinimo skatinimui“. Projektas finansuotas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis finansuojamo projekto „Kraštovaizdžio vertybių apsauga ir pritaikymas pažinti (I)“ veiklas pagal 2004 – 2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 5 prioriteto „Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“ priemonę Nr. 05.4.1-APVA-V-016 „Saugomų teritorijų ir valstybinės reikšmės parkų tvarkymas, pritaikymas lankymui“. Įgyvendinus šį projektą buvo iškirsti medžiai ir krūmai augę ant piliakalnio, įrengti mediniai laiptai į viršūnę, pastatytas informacinis stendas, įrengta automobilių stovėjimo aikštelė.

Renginys prasidėjo simboliniu piliakalnio atidarymu – juostelę perkirpo Panemunių regioninio parko direktorius Mindaugas Janušonis ir Skirsnemunės seniūnijos, kurios teritorijoje stūkso piliakalnis seniūnas Aidas Mozūraitis. Klausydami tošinių ragų garso susirinkusieji įkopė į aukšto Kartupėnų piliakalnio viršūnę, kur kadaise stovėjo Bisenės pilis.

Susirinkusiuosius pasveikino Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorius Albertas Stanislovaitis, Panemunių regioninio parko direktorius Mindaugas Janušonis. Padėkota visiems prie projekto įgyvendinimo prisidėjusiems. Jiems įteikti padėkos raštai.

Viena iš Panemunių regioninio parko vertybių yra XIII – XV a. lietuvių kovų su kryžiuočiais Nemuno gynybinės linijos fragmentas. Nemuno šlaite atidengtas Kartupėnų piliakalnis dar labiau išryškina šią gynybinę liniją. Archeologas R. Kraniauskaskas papasakojo susirinkusiems, kur, kaip ir kodėl buvo įrengiami piliakalniai. Jis su kolega D. Balsu 2017-2018 m. atliko Kartupėnų piliakalnio archeologinius kasinėjimus, kurie buvo susiję su šio piliakalnio tvarkybos darbais. Aptikta grublėtoji keramika patvirtina, kad žmonės čia gyveno jau tautų kraustymosi laikotarpiu – maždaug V – VII amžiuje. XIII – XIV a. ant jo stovėjo Bisenės pilis. Kartupėnų piliakalnis- klasikinis vėlyvojo geležies amžiaus piliakalnio pavyzdys. Įrengiant piliakalnį būdavo pasirenkamas reljefo iškyšulys upių santakoje. Šioje vietoje iškyšulį suformavo Nemuno slėnis ir Kartupio upelis. Piliakalnio įrengėjams teko tik iškasti griovį iš rytinės pusės, kad atskirtų šlaitą. Kasant griovį buvo supiltas akmenimis sustiprintas pylimas. Pasak archeologo Kartupėnų piliakalnio aikštelėje stovėjo pilis ir ją aptarnaujantys pastatai. Tačiau dabar aikštelės telikę tik pusę, kitą nuplovė Kartupio upelio vanduo. Bisenės pilyje nebuvo gyvenama. Kartupėnų piliakalnis turi du papilius, kurie minimi rašytiniuose šaltiniuose. Tas šaltinis – vokiečių kronikininkoko Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“. Jis aprašė XII a. pabaigos – XIV a. pradžios įvykius. Joje keletą kartų minima ir Bisenės pilis. 1283 m. žiemą Vokiečių ordinas Bisenės pilį sudegino. Tai pirmoji ordino pilis užpulta Lietuvoje. Netrukus ji buvo atstatyta, o1313 m. vasarą ir rudenį vėl pulta. Ir 1316 m. Bisenės pilis buvo užpulta ir sudeginta įgulos keitimosi metu. Paprastai tokioje medinėje pilyje tam tikrą laiką budėdavo įgulos kariai (apie 100 karių), kurie keisdavosi pamainomis. Nuo tada ji nebuvo atstatyta.Archeologas pasakojo, kad kryžiuočiai pilis ir gyvenvietes sudegindavo, kad visus imdavo į nelaisvę, nes žmogus buvo turtas.Kaip galėjo atrodyti čia stovėjusi pilis piešė Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijos jaunieji miško bičiuliai Jie savo piešiniais papuošė piliakalnio prieigas.

Šiųmetis Europos paveldo dienų šūkis – pažink ir pramogauk. Pramogos laukė perkopus gynybinį pylimą. Ten susirinkusieji galėjo pajodinėti arkliais, apžiūrėti senovinius ginklus, baldus, paleisti strėlę iš senovinio lanko. Visa tai šventės dalyviams dovanojo Lena ir Arūnas Rukšnaičiai. Arūnas apie eksponatus ne tik pasakojo, rodė, bet ir pačiupinėti, pasimatuoti leido. Ir tai dar ne viskas. Laivo „Bisena“ kapitonas Antanas Grumuldis visiems norintiems suteikė malonumą paplaukioti Nemunu ir pasigėrėti piliakalniu nuo vandens. O kaimo turizmo sodybos „Vila Bisena“ savininkas Julius Grumuldis visus vaišino gardžia žuviene.

Tą dieną ant piliakalnio skambėjo ir liaudies daina. Jurbarko rajono Eržvilko kultūros centro Vadžgirio skyriaus vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Šebukai“ savo šokiais ir dainomis tarsi jį „apgyvendino“. Neužmirštos ir baltiškos tradicijos Skambant Šakių rajono Sintautų folkloro ansamblio „Santaka“ dainoms prisimintas rudens lygiadienis. Tai – astronominio rudens pradžia. Prasideda ilgių metas. Ilgės puikus laikas atsigręžti į savo vidinį pasaulį.

1 3 4 5 6 7 8 9 15