NOVARAISČIO VALSTYBINIAME ORNITOLOGINIAME DRAUSTINYJE VYKDOMI GAMTOTVARKOS DARBAI

Šių metų lapkritį pradėti Novaraisčio apsaugai svarbios teritorijos (LTSAKB001) tvarkymo programos darbai. Jų metu yra šienaujamos ir smulkinamos nendrės 3 hektarų plote Novaraisčio ornitologiniame draustinyje. Darbus atlieka privati įmonė, o juos prižiūri Panemunių regioninio parko grupė. Visus šienavimo darbus planuojama pabaigti iki gruodžio 15 dienos.

Novaraisčio ornitologinis draustinis įsikūręs buvusioje durpyno teritorijoje, tačiau durpynas jau daugelį metų neeksploatuojamas. Dėl natūralių sukcesinių procesų ir eksploatacijos metu pažeisto hidrologinio režimo, dalis teritorijos, esančios į vakarus nuo buvusio geležinkelio pylimo, sparčiai užželia krūmais ir medžiais, labai plinta nendrynų plotai, kurie daro neigiamą poveikį čia perintiems pelkiniams retiems paukščiams ir migruojančioms gervėms bei žąsims. Dauguma pelkinių paukščių paprastai vengia tankių nendrių, krūmų ir medžių sąžalynų. Plintant nendrynams gervėms mažėja apsistojimo plotų nakvynei ir maitinimuisi. Siekiant, kad Novaraistyje apsistojančių paukščių nemažėtų – būtinas nuolatinis šios teritorijos tvarkymas.

Visai Novaraisčio ornitologinio draustinio teritorijai suteiktas „Natura 2000“ – Novaraisčio PAST statusas. Ši PAST yra skirta perinčių upinių žuvėdrų (Sterna hirundo) ir migruojančių pilkųjų gervių (Grus grus) sankaupų vietų apsaugai.  Novaraisčio PAST tvarkymo programos tikslai – tinkamos buveinės atkūrimas ir priežiūra, siekiant sukurti palankesnes sąlygas čia apsistoti migruojančioms pilkosioms gervėms (kad migracijos piko naktimis galėtų nakvoti iki 10000 vnt. paukščių) ir pagerinti perėjimo sąlygas upinėms žuvėdroms (kad galėtų kiekvienais metais perėti ne mažiau kaip 30 porų).

Novaraisčio ornitologinis draustinis šienaujamas nuo 2011 metų. Draustinio teritorijoje yra įrengta automobilių stovėjimo aikštelė ir stebėjimo bokštelis, iš kurio gamtos ir paukščių mylėtojai gali stebėti paukščius. Daugiausia smalsuolių šis draustinis sulaukia rugsėjo mėnesį, kai Novaraistyje nakvynei leidžiasi migruojančios gervės.

Ką veikti Panemunių regioniniame parke rudenį?

Esame įpratę, kad gražiausias laikas keliauti po Lietuvą yra vasara. Tada ir saulė skaistesnė ir nuotaika geresnė, ir bendraminčių tai kelionei surasti daug paprasčiau. Tačiau ar kada nors pagalvojote, kad kiekvienas metų sezonas keliaujant atskleidžia vis naujas patirtis ir potyrius? Siūlome maršrutą po Panemunių regioninį parką, kurio metu tikrai pamatysite ir patirsite kažką naujo.

 Kelionę siūlome pradėti ryte nuo Seredžiaus ir jo apylinkių. Kadangi rytinė mankšta yra būtina kiekvienam sveikam žmogui, tad Seredžiaus piliakalnis Jums tą tikrai suteiks. Šimtai laiptelių į viršų – ir mankšta atlikta. O pasiekus piliakalnio viršūnę galima pasigrožėti Nemuno slėnio vaizdu, kuris nutviekstas rytinių saulės spindulių tikrai paliks Jus be žado. Kadangi lapai jau paliko medžius ir krūmus – Nemunas dabar kaip ant delno, galima pasigėrėti jo didybe ir pasvajoti, kad galbūt kažkada kažkas kas rytą stebėdavo šį vaizdą iš čia kadaise stovėjusios pilies.

Pasigrožėjus vaizdu – leiskimės į kelionę tolyn. Visai netoli, vos už vienuolikos kilometrų, Jūs atsidursite miestelyje – muziejuje. Veliuonoje. O čia jau ir dienos gali neužtekti viską aplankyti. Piliakalniai, o viename iš jų, pasak legendos, amžino poilsio atgulė Lietuvos Didysis Kunigaikštis Gediminas. Veliuonos dvaro klasicistiniai rūmai ypatingai gražiai žiūrisi rudeniniame fone. Viena seniausių Lietuvos bažnyčių, įkurta dar Vytauto Didžiojo taip pat stovi čia. Ją įdomu aplankyti tiek besidomintiems religija, tiek architektūra, tiek istorija bei kultūra. Miestelio centre – paminklas Vytautui Didžiajam, o šalia jo – vėl atsiveria įstabi Nemuno slėnio panorama.

Aplankius Veliuonos miestelį, kita stotelė – Raudonė. Ir žinoma pilis. Kaip gi be pilies. Naujai sutvarkytas pilies kiemas, apžvalgos aikštelė su įsimintinais Nemuno vaizdais, pilies parkas su šimtamečiais medžiais ir žinoma pati pilis. Jos architektūra, istorija, interjeras ir pilies bokštas, į kurį užlipti gali kiekvienas pilies lankytojas. Ir žinoma kvapą gniaužiantis vaizdas užlipus į pilies bokštą.

Išvykus iš Raudonės, siūlome šone palikti keletą lankomų objektų (juos tikrai aplankysime kiek vėliau) ir važiuoti į patį Panemunių regioninio parko pakraštį – Šilinės kaimelį, kuriame įsikūręs Panemunių regioninio parko lankytojų centras. Čia Jus pasitiks karčemos pastatas, skaičiuojantis jau trečią šimtmetį, o jame – malonūs Panemunių regioninio parko darbuotojai. Jie su malonumu Jums pristatys parko vertybes, atsakys į kelionės metu iškilusius klausimus, pristatys interaktyvią ekspoziciją „Nemunas ir gyvenimas prie jo“. Tikrai nepasigailėsite čia užsukę.

Kadangi rudenį saulė leidžiasi gana anksti, tad iš Panemunių regioninio parko lankytojų centro siūlome vykti palydėti saulės ant Kartupėnų piliakalnio. Čia vėlgi Jūsų laukia nebloga mankšta, kol laiptelis po laiptelio pasieksite kalno viršūnę. Tačiau ją pasiekti tikrai verta. Nuo Nemuno kylanti migla ir rūkas, kai saulė jau leidžiasi, gali užgniaužti kvapą. Visa gamtos didybė kaip ant delno. Pasimėgaukite vaizdu ir ramybe.

Na o saulei jau nusileidus siūlome paskutinį šios dienos kelionės tašką – Panemunės pilį. Joje rasite viską, ko per šią dieną galėjote pasigesti – šiltą maistą, patogią lovą ir žinoma pilies didybę. Panemunės pilyje veikia restoranas ir viešbutis, todėl savo kelionę galėsite patogiai užbaigti karališku poilsiu. Autentika ir prisilietimas prie senovės leis Jums persikelti kelis šimtus metų atgal ir savo kailiu pajusti visą didikų gyvenimo esybę. Net neabejojame, kad ši kelionė bus viena įsimintiniausių Jūsų kelionių po Lietuvos saugomas teritorijas.

Ir žinoma, kad čia tik vienos dienos maršrutas ir Panemunių regioninis parkas dar tikrai turi ką parodyti ir kuo nustebinti. Tad laukite tęsinio – antrojoje dalyje Jūsų laukia naujas pažintinis maršrutas po Panemunių regioninį parką – juk dar pusė jo liko neaplankyta.

Panemunių regioninio parko gyventojų apklausa

Kviečiame visus Panemunių regioninio parko teritorijos gyventojus sudalyvauti kasmetinėje gyventojų apklausoje. Apklausos tikslas – išsiaiškinti gyventojų patirtį, poreikius bei lūkesčius, kad galėtume geriau pritaikyti mūsų teikiamas paslaugas. Kiekvieno respondento atsakymai Panemunių regioninio parko grupei yra reikšmingi. Anketa yra anoniminė ir duomenys bus naudojami apibendrintai. Apklausą galite rasti nuorodoje: https://forms.gle/SxhFuaeNB2W82GXK8.

Dėkojame už skirtą laiką atsakant į anketos klausimus.

Atnaujinamas lankytojų centro darbo laikas

Nuo lapkričio 1 dienos keičiasi Panemunių regioninio parko lankytojų centro darbo laikas. Nuo lapkričio 1 dienos lankytojų centras šeštadieniais dirbs nuo 10 val. iki 15 val. Kitų dienų lankytojų centro darbo laikas nesikeičia. Primename, kad lankytojų centras dirba nuo antradienio iki penktadienio 9:00 – 18:00 val, šeštadieniais 10:00 – 15:00 val. Sekmadieniais, pirmadieniais ir valstybinių švenčių dienomis lankytojų centras nedirba, o prieššventines dienas dirbame 1 val. trumpiau.

Panemunių regioninio parko lankytojų centre Jūs galite gauti visą informaciją apie lankomas regioninio parko vietas, vykstančius renginius, taip pat čia galite aplankyti interaktyvią ekspoziciją „Nemunas ir gyvenimas prie jo“. Kviečiame mus aplankyti.

Kviečiame dalyvauti apklausoje

Kviečiame dalyvauti Panemunių regioninio parko lankytojų apklausoje. Šios apklausos tikslas – sužinoti parko lankytojų lūkesčius bei poreikius tam, kad galėtume geriau pritaikyti lankomas teritorijas turizmui, taip pat galėtume pasiūlyti Jums kokybiškesnes paslaugas. Būsime dėkingi už Jūsų skirtą laiką atsakant į anketos klausimus.

Anketą galite rasti šioje nuorodoje: https://forms.gle/1zAYuGC5WRmBxNFg7

Kodėl šį rudenį kaip niekad verta grėbti ir kompostuoti klevo lapus?

Klevo lapų demėtligė arba kitaip – klevinis žvynokas (lot. – Rhytisma acerinum) – juodos dėmės, rudenį išryškėjančios ant gražių gelstančių klevo lapų. Šiemet stebimas ypatingas šios ligos atvejų pagausėjimas.

Klevinis žvynokas – tai grybų Rhytisma acerinum (Pers:Fr.) ir Rhytisma punctatum Fr. sukeliama klevo lapų liga. Ji išryškėja antroje vasaros pusėje, kai ant klevų lapų pasirodo juodos, iškilios, blizgančios, iki 2 cm skersmens dėmės, kartais su gelsvu apvadu.

Šios dėmės – tai grybo stromos, sudarytos iš labai tankiai į kompaktišką masę suaugusių grybienos hifų. Dėmės atsiranda pradinėje užsikrėtimo stadijoje, ligos pažeistuose lapuose stipriai suintensyvėjus fotosintezei.

Dažniausiai liga pastebima liepos – rugsėjo mėnesiais, tačiau labiau išryškėja rudenį, kai klevų lapai pradeda gelsti. Liga gali pažeisti įvairaus amžiaus medžius.

Klevų dėmėtligė plačiai paplitusi klevynuose, parkuose, alėjose ir kituose miestų želdiniuose. Juodulių sukeltos dėmės ant klevų lapų kiekvienais metais apima apie 50 proc. jų paviršiaus. Šis grybas augalui didesnės žalos nedaro, tačiau labai dėmėti lapai įsisavina gerokai mažiau deguonies, todėl anksčiau nukrenta. Dėl to ateityje gali sumažėti medelių prieaugiai.

Apsaugoti jaunus medelius nuo šios infekcijos galima apipurškiant juos bordo skysčiu ar kitais fungicidais. Labai veiksminga ligos naikinimo priemonė yra lapų rinkimas ir naikinimas. Ypač naudinga sugrėbtus lapus kompostuoti, nes komposte suyra infekcijos pradai.

Aplinkos ministerijos informacija.

Gervių išlydėtuvės Novaraisčio ornitologiniame draustinyje

Rugsėjo 21-osios vakarą Novaraisčio ornitologiniame draustinyje susirinkome išlydėti gervių. Gamtos mylėtojai, kartu su Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos vyr. specialiste Egle Lopšaitiene, stebėjo pelkėje nakvynei besileidžiančias gerves.

Gervės, migruodamos iš šiaurės į pietus, kasmet nakvynei leidžiasi Novaraisčio ornitologiniame draustinyje, iš kurio ryte pakilusios keliauja toliau. Dažnai šie paukščiai Novaraistyje praleidžia nuo kelių iki keliolikos dienų – dieną išskrisdamos į aplinkinius laukus ieškoti maisto. Gervės tupia toliau nuo stebėjimo bokštelio ir automobilių stovėjimo aikštelės, kadangi yra išsiugdžiusios savisaugos instinktą – šie paukščiai gyvena iki keturiasdešimties metų ir kasmet migruoja tais pačiais keliais.

Lietuvoje yra penkios vietos, kuriose gervės migruodamos sustoja ilsėtis – Novaraisčio, Tyrulių bei Sulinkių durpynuose, Žuvinto biosferos rezervate bei Nemuno deltoje. Visos šios teritorijos turi paukščių migracijai svarbių teritorijų statusą – yra įtrauktos į Europos ekologinį tinklą „Natura 2000“.

Įdomus faktas tas, kad Lietuvoje peri ir gyvena tik viena gervių šeimos rūšis – pilkoji gervė. Tai labai gražus ir pats aukščiausias Europoje gyvenantis paukštis, kuris neretu atveju būna sumaišomas su baltaisiais garniais, kurie nuo gervių skiriasi savo išvaizda (nors ir turi panašumų su jomis), dydžiu ir spalva.

Kviečiame kartu paminėti Pasaulinę turizmo dieną

Rugsėjo 27 dieną 11 val. kviečiame susitikti Panemunių regioninio parko lankytojų centre. Jūsų lauks ekskursija po Šilinės pažintinį taką bei piknikas mūsų kieme. Visus renginio svečius vaišinsime arbata ir sausainiais, o jei norėsis užkąsti sočiau – siūlome patiems pasirūpinti užkandžiais, kuriuos galėsite pasišildyti ar išsikepti ant laužo. Jūsų lauks pasakojimai apie Panemunių regioninio parko ypatybes, smagūs žaidimai ir puiki nuotaika. Laukiame visų – ir mažų, ir didelių.

Turint klausimų ar pasiūlymų – maloniai prašome susisiekti su lankytojų centro administratore telefonu 8 649 84006. Iki pasimatymo!

Gamtos mėnesiai: Rugsėjis

Rugsėjį senoliai vadino Paukštlėkio, Viržių, Rujos, Dagos, Rudupio, Šilinio, Sėmenės, Ašutinio mėnesiu.

Jei palyja ir oras bei žeme įšyla, grybautojai iš miškų grįžta su pilnais krepšiais. (grybams dygti užtenka ir minimalios – 50C temperatūros, tačiau esant 20-250 C, jie auga daug spėriau). Taigi nuo rugpjūčio antros pusės iki spalio vidurio pats intensyviausias grybavimo periodas. Rugsėjyje daugiausia įvairių grybų. Nevalgomų grybų sąrašas būtų labai ilgas. Ant medžių iš tolo matomos žvynuotosios, žieminės skylėtpintės, raudonkraštės pintainės, tikrieji blizgučiai ir kiti kempininiai grybai. Valgoma tik valgomoji geltonpintė. Žemėje dygsta rudieji dyglutėliai, tauriniai žvakidėliai, aitrieji baravykai, vėduoklinės meškytės, žalsvagelsviai baltikai, karčiosios meškabudės, dėmėtosios plempės, smailiažvynės žvynabudės, karpiniuotosios gleivabudės, nuosėdžiai, karteklės, pilkosios ūmėdės, paprastosios poniabudės ir dar daug grybų.

Rugsėjyje soduose, miškuose, pievose, daržuose matyti įvairių vorų rūšių. Dabar stambius tinklus miškuose, soduose, prie namų mezga vorai kryžiuočiai. mėnesi medžių plyšiuose, žievės atplaišose, pakabintus ant siūlų jie palieka savo kiaušinėlius. Pavasarį gimę voriukai pins tinklus ir vasarą subręs. Mūsiškių kryžiuočių vorų tinklai, lyginant su kitų kraštų vorų kryžiuočių tinklais, yra menki. Tolimuose Rytuose paplitusių kryžiuočių vorų tinklai būna 2 m skersmens, o tropikuose tinklų skersmuo siekia 8 m ir sulaiko ne tik vabzdžius, bet ir paukščius. Mūsų pievose pilkų labirintinių vorų horizontalūs tinklai ištempti tarp žolių. Viename tinklo gale savitame vamzdelyje slepiasi ir šio tinklo šeimininkas. Dirvose, prie vandens telkinių, pievose dažni vorai vilkai, gebantys šokinėti. Jų patelės nešioja po pilveliu baltus ar balai pilkus kokonus. Išsiritę jaunikliai dar laikosi prikibę prie motinos kūno, o rudeniop išropoja, pasiskirsto po teritoriją ir baltų gijų pučiant vėjui leidžiasi užimti naujų žemių, nuskrisdami dešimtis ar šimtus kilometrų. Taip elgiasi ir vorai šoniaeigiai. Ant medžių, sienų, stulpų galima pamatyti ir vorų šoklių. Vasaros pabaigoje pasirodo rūsinių vorų, matomų rūsiuose, sandėliuose, šiaudiniuose stoguose, namų plyšiuose jaunikliai.

Rugsėjis jau vėsokas mėnuo. Dauguma žuvų jau aptingę, ruošiasi žiemai, tačiau unguriams dabar neramus laikas – rugsėjo-spalio mėnesiais iš Lietuvos ežerų j Baltijos jūrą migruoja paprastųjų ungurių patelės. Baltijos jūroje plaukiojančios strimėlės rugsėjyje, kai vandens temperatūra tesiekia 10 °C šilumos, Lietuvos pakrantėse ant dumblių, smėlio 2-20 m gylyje išleidžia 3-65 tūkst. ikrelių. Baltijos jūroje nardo, gyvagimdės vėgėlės, kurios rugsėjyje poruojasi. Po 4 mėn. sausyje ar vasaryje išsiris 1,4 cm ilgio lervutės, kurios liks motinų kūno ertmėse ir maitinsis tryniais. Tik plyšus patinėlių pilvui pasipils į vandenį 4-4,5 cm suaugėlių vėgėlių jauniklių, panašių į ungurius.

Lietuvoje labai mažai varliagyvių, todėl turėtume geriau juos pažinti ir globoti. Ežerines varles, išaugančias iki 10-12 cm ilgio, galima pamatyti ne tik ežeruose, bet ir Nemune, Neryje, Nevėžyje, tvenkiniuose ir upių senvagėse. Jų kūnas žalsvai rusvas, dėmėtas, ant nugaros kartais driekiasi šviesi juosta. Pilveliai jų balsvi, gelsvi, dėmėti. Burnos šonuose patinėliams išaugę rezonatoriai, pastiprinantys kvarkimą. Kai oras jas galima pamatyti vidurdienį, aktyvios ir naktimis. Pagrindinis jai maistas dvisparniai, vabalai, lygiasparniai, plėviasparniai, drugių vikšrai, moliuskai, vėžiagyviai, žuvytės. Gegužės – birželio mėnesiais neršę, subręsta varlės tik po 3 metų. Dabar matyti suaugėlės ir jauniklės varlės. Vėstant orui jos leisis į ežerų, upių dugną ir ten žiemos iki gegužės. Didižiosios kudrinės varlės patinėliai 5-7, patelės 5-9, kartais 10 cm dydžio. Šių varlių kūnas žalias, įvairių atspalvių, pilveliai gelsvi, balsvi. Dabar jas dar galima pamatyti tvenkiniuose, ežeruose, upių įlankose, kūdrose. Naktis leidžia vandenų dugne, o dieną plūduriuoja virš vandens ir mėgaujasi saulės šiluma. Jos minta lapgraužiais vabalais, žygiais, straubliukais, musėmis, uodais. Balandžio mėnesį patinėliai kvarkia, o patelės ant meldų, žolių, nendrių ar kitur išleidžia iki 3 tūkst. ikrelių, tačiau tik dalis po 3 metų sulaukia brandos. Mažosios kūdrinės varlės užauga iki 6-8 cm. Vasarą lyjant jaunos varlytės keliauja sausuma naujas vietas. Rugsėjyje jos dar nenusileido į vandenų dumblą, bet spalio mėn. bus matomos rečiau. Paprastieji ir skiauterėtieji tritonai šį mėnesį ropoja iš vandenų ir lenda kelmus, medžių plyšius, urvus, po akmenimis žiemoti. Rugsėjo-spalio mėnesiais raudonpilvės kūmutės, susirinkę ta po 20-40, sulenda į žvėrelių urvus, smėlio duobutes, po krūmais, dirvos duburiuose, rūsiuose ar dumble, kur lauks pavasario. Česnakės visą gyvenimą praleidžia įsirausę į 20-30 cm, kartais net 1 m gylį ir išlenda tik maitintis ir neršti pavasarį. Rugsėjį jos lindi žemėje. Žaliosios rupūžės rugpjūčio dienomis ir naktimis garsiai karkę, rugsėjo pabaigoje ieško graužikų urvų, rūsių, duobių, kur žiemos. Kai kurios nendrinės rupūžės neršė dar rugsėjo mėnesi, todėl pušynuose, kopose, smėlio karjeruose, parkuose, soduose, pievose dar matyti mažų rupūžyčių. Rugsėjo – spalio mėnesiais pilkosios rupūžės įsikasa į žemę, sulenda į graužikų urvus. Nematyti smailiasnukių ir pievinių varlių. Medvarlės palieka sausumas ir vandenų dugnuose ketina praleisti žiemą.

Rugsėjis jau gyvūnų ramybės mėnuo. Rugpjūtį – rugsėjį smėlyje iš kiaušinių išsiritę baliniai vėžliukai skuba vandeni. Jie subręsta tik po 7-8 mėnesių. Susirinkę po 20-30 ir daugiau gluodenai žiemos graužikų urvuose, duobėse, lapų krūvose ir kitur. Rugsėjo – spalio mėnesiais pasirodo antra vikriųjų driežų generacija, šmižinėjanti prie namų, soduose, daržuose, miškuose. Gyvavedžiai driežai rugsėjyje dar nežiemoja. Lygiažvynių žalčių patelės tik rugpjūtyje atveda po 2-15 jauniklių, todėl juos galima stebėti miškuose, raistuose. Paprastosios angys rudenį traukia už 2-5 km esančias žiemojimo vietas: šiaudų kūgius, duobes, akmenų krūvas, kelmus. Geltonskruosčių žalčių galvos šonuose yra dvi stambios oranžinės, rausvai gelsvos dėmės. Žalčių nugara pilka, rudai juoda, o papilvė šviesesnių spalvų. Upių, ežerų, tvenkinių pakrantėse, raistuose, kartais soduose, daržuose, tvenkiniuose, šieno kūgiuose galima pamatyti šiuos 1-4 m ilgio gražuolius. Jie gerai laipioja, plauko, kelias dešimtis minučių gali išbūti po vandeniu. Žalčiai šilumamėgiai — mėgsta įsitaisyti ant akmenų, paukščių lizduose, šildytis saulėje. Dieną maitinasi varlėmis, rupūžėmis, driežais, buožgalviais, pelėmis, kartais paukščių jaunikliais, pagauna ir žuvų. Pabudę balandyje – gegužėje, po pirmo nėrimosi liepos – rugpjūčio mėn. patelės samanose ir kitur padeda po 6-30 minkštų kiaušinėlių. Maždaug po 5-8 savaičių gimsta 15 cm ilgio žalčiukai, pastebimi ir rugsėjo mėnesį.

Rugsėjo mėnesį Lietuvos paukščiai kiaušinių nededa, neperi, jauniklių neaugina. Pagrindinis šio mėnesio paukščių gyvenimo etapas — migracija šiltus kraštus. Gervės, žąsys, antys dideliais pulkais, paukščiai giesmininkai mažais pulkeliais, švėgždos, griežlės po vieną skrenda į šiltus kraštus. Rugsėjyje išskrenda kuoduotosios, pilkosios, rudagalvės, smailiauodegės ir kitos antys, didieji ir mažieji baubliai, sodinės devynbalsės, gaidukai, gervės, kirai ir kiti paukščiai. Europoje žiemoja svilikai, varnos, varnėnai, paukštvanagiai ir kiti paukščiai. Juodieji pesliai, tikučiai žiemoja Azijoje, Afrikoje, net Australijoje, juodosios žuvėdros, pasieka net Pietų Ameriką. Pasilieka kai kurios didžiosios, kuoduotosios antys, gulbės, bukučiai, čivyliai, dagiliai, karetaitės, lipučiai, remėzos, geltonosios, pilkosios startos ir kiti sparnuočiai. Per Lietuvą į šiltus kraštus traukia kai kurios tilvikų rūšys, gulbės giesmininkės, žąsys. Trikampio formos pulkais traukia gervės, antys, žąsys. Keršuliai, varnėnai, pempės sudaro rutulio formos pulkelius. Juostomis skrenda daugelis ančių, smulkūs žvirbliniai paukščiai. Dažniausiai būriuose esti tik vienos rūšies paukščiai, varninių paukščių (kovų, kuosų ir kt.) būriuose pasitaiko ir smulkių žvirblinių paukščių. Iš Lietuvos pirmiausia iškeliauja varnėnų, vieversių, kikilių, kirų jaunikliai, o po to jų patelės ir vėliausia patinėliai. Gegučių ir medšarkių patinai Lietuvą pasiekia pirmieji. Dienomis skrendančių paukščių tarpusavio ryšys vizualinis, o naktį garsinis. Gegutės, grąžiagalvės, sketsakaliai, pelėsakaliai, leliai, medšarkės, volungės, pilkosios musinukės ir kt. keliauja po vieną.

1 2 3 4 33