Nuotolinė pamoka moksleiviams apie saugomas teritorijas

Karantino laikotarpiu padaugėjo susitikimų, seminarų, paskaitų nuotoliniu būdu. Šią savaitę ir vėliau Lietuvos mokiniai kviečiami dalyvauti pamokoje apie saugomas teritorijas, kurią ves Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė.

Nuotolinė pamoka „Išsaugoti negalime prarasti. Kur padėsime kablelį?“ – pati pirmoji iš pamokų ciklo „Pažinimo voratinklis“, kurį organizuoja Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras. Pamokos skirtos 5–12 klasių mokiniams.

Nuotoliniais mokytojais taps žinomi Lietuvos profesionalai gamtosaugininkai – mokslininkai, teoretikai ir praktikai. Kiekvienos pamokos pabaigoje mokytojai pateiks įdomių užduočių, kurias atlikę mokiniai gaus vertingų prizų.

Kaip vyksta pamoka? Užsiregistravę mokyklų atstovai gauna YouTube nuorodą. Pamoka vyksta 45 minutes (įvadas, pamoka, užduotys mokiniams), paprastai – ketvirtadieniais. Atlikti užduotis mokiniai gali savarankiškai ir savanoriškai. Visos pamokos nemokamos.

Nuo sausio 21 d. galima bus išklausyti nuotolinę pamoką  – „Išsaugoti negalime prarasti. Kur padėsime kablelį?“. Lektorė Rūta Baškytė, gamtos apsaugos srityje dirbanti daugiau kaip 30metų, kvies virtualiai pakeliauti po nacionalinius ir regioninius parkus, draustinius ir rezervatus.

Pasak Rūtos Baškytės, žmogus senokai suprato, kad yra atsakingas už gamtos, jos darinių, tuo labiau už savo kūrinių išsaugojimą. Pamokos metu išsiaiškinsime, ką saugo įvairios pasaulio valstybės, ir kodėl, ką ir kaip saugome savo šalyje. Išsiaiškinsime, kas yra gamta (laukinė gamta), kas yra kraštovaizdis. Prisiliesime prie saugomo kraštovaizdžio, saugomų teritorijų sistemos. Pabandysime suvokti saugomų teritorijų teikiamą naudą. Išsiaiškinsime, kuo kiekvienas galime prisidėti prie kraštovaizdžio, gamtos vertybių išsaugojimo.

Pamoką apie saugomas teritorijas galite pamatyti čia

Pelkės: kokį vaidmenį jos atlieka mūsų gyvenime?

Žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose neseniai nuskambėjo chuliganizmo atvejis, kai visureigiais buvo suniokota ypač vertinga pelkė Viešvilės gamtiniame rezervate. Tačiau pasigirdo ir balsų, jog, pelkės tėra nenaudingas žemės plotas ir kad nėra ko piktintis, jei po kažkieno pramogų buvo pažeista pelkės augalinė danga. Ar tikrai pelkės yra nenaudingos?

Veikiau tai atvejis, kai kažkieno reikšmę suvokiame tik tą dalyką praradę, kai ima griūti buvę įprasti dalykai ir reiškiniai. Taigi, pamodeliuokime, kas būtų, jei pelkių nebūtų.

Retų rūšių namai ir gamtos gėrybių šaltinis

Šiuo metu natūralios pelkės užima vos apie 2,73 proc. Lietuvos teritorijos, o pažeistos – dar beveik 7 procentus. Dauguma jų nedidelės – iki 50 hektarų ploto ir netolygiai išsibarsčiusios šalies viduje. Didžioji dalis jų yra Baltijos ir Žemaitijos aukštumų daubuotame reljefe, Vidurio žemumoje, Pietryčių lygumos upių slėniuose.  Pelkės nuo seno buvo neatsiejama žmonių gyvenimo dalis – pelkės, ypač liūnai ir raistai, kaip paslaptingos vietos minimi lietuvių mitologijoje ir tautosakoje, su jomis susiję daug vietovardžių, čia kaimo gyventojai vesdavo ganytis gyvulius, rinko vaistažoles, dėl antiseptinių savybių kiminus naudojo žaizdoms tvarstyti, drėgnais kiminais perdengtos daržovės gerai išsilaikydavo per žiemą – nei pūdavo, nei džiūdavo. Dėl jų termoizoliacinių savybių kiminai būdavo klojami tarp rąstų statant namus.

Išnykus pelkėms nebebūtų spanguolių, taigi ir kisieliaus per šventes, ir spanguolių uogienės bei vaistažolių arbatos, kurios stiprina imunitetą. Nebūtų ir daugybės kitų augalų bei gyvūnų rūšių, kurioms pelkė – vienintelė buveinė. Kai kurios Lietuvoje dar sutinkamos augalų rūšys – dvilapis purvuolis, pelkinė uolaskėlė, žvilgančioji riestūnė – yra retos ir nykstančios visoje Europoje. O kur dar rasi tokių paslaptingų augalų kaip vabzdžiaėdžiai – paprastoji tuklė, saulašarės ar pelkių duburiuose bei jų ežerėliuose grobio tykantys skendeniai? Mėgstantys pasivaikščioti papelkiais ar pelkėse įrengtais pažintiniais takais, prarastų galimybę tuo mėgautis, kai kurie fotografai ir dailininkai prarastų įkvėpimo šaltinį ir vaizdavimo objektą. Pasakysite, kad ne visi mėgsta spanguoles, o tos žolės ir gyviai nedomina? O ir grožį suvokiame skirtingai. Vis dėlto, pelkės ir kitais būdais dalyvauja mūsų visų, net ir skeptikų, gyvenimuose.

Mums įprasto kraštovaizdžio saugotojos

Daugybė upelių išteka iš pelkynų. Jei nebūtų pelkių, upeliai gerokai sutrumpėtų, nes nebebūtų jų aukštupių, kuriuos maitina pelkių vandenys. O ir tie sutrumpėję upeliai ir upės, į kurias jie suteka, nebūtų tokie vandeningi. Per sausras dalis upelių tiesiog išnyktų, o nusekusiose didžiosiose upėse įprastu reiškiniu taptų pilvais į viršų plaukiančios žuvys. Žemesnis vandens lygis būtų ir ežeruose, dėl ko jie greičiau dumblėtų, juos sparčiau užkariautų nendrės ir vandens augalija. O dalies seklesnių ir mažesnių ežerų iš viso neliktų. Galbūt ir būtent to, kuriame mėgstate maudytis, žvejoti ar kitaip prie jo leisti laiką.

Išnykus pelkėms, pasikeistų visa aplinka. Tikriausiai ne vienas yra pastebėjęs, kad pelkė dalijasi gyvybiškai būtina drėgme su aplinkiniais plotais – sausringais metais tik papelkiuose galima rasti kokį baravyką ar uogą, kai visur kitur miškai tušti. Pelkės turi įtakos augalijai ne tik prie jų besišliejančiuose plotuose. Garindamos jose sukauptą vandenį tiesiogiai ir per jose augančių augalų žioteles, pelkės drėkina orą. Pelkių išskiriama drėgmė labai prisideda prie to, kad naktį iškrinta rasa, atgaivinanti augalus ir sudaranti jiems galimybę išgyventi laikotarpį be lietaus. Tai ypač aktualu kintant klimatui – mat yra ne tik prognozuojamas, bet jau ir stebimas kritulių kiekio sumažėjimas šiltuoju laikotarpiu – būtent tada, kai augalijos vandens poreikiai yra didžiausi. Tai reiškia, kad vidurvasarį nurudavusių vejų ir pievų bei gelstančių medžių lapų vaizdas būtų dažnesnis, o ilgainiui taptų įprastu, jei prarastume pelkes.

Potencialios sąjungininkės, stabdant klimato kaitą

Pelkės nepelnytai užmirštamos kalbant apie klimato kaitą ir jos švelninimo būdus. Iš visų sausumos ekosistemų pelkės yra pati efektyviausia anglies saugykla – ploto vienete pelkės sukaupia iki septynių kartų daugiau anglies nei kitos sausumos ekosistemos, pralenkdamos ir miškus. Jos pasižymi savybe kaupti augalų iš oro paimtą ir organiniais junginiais paverstą anglies dioksidą nevisiškai suskaidytose augalų liekanose – durpėse. Nors durpynai pasaulyje sudaro tik apie 3 proc. sausumos ploto, jų durpėse per tūkstančius metų sukaupta dvigubai daugiau anglies dioksido nei visuose pasaulio miškuose kartu sudėjus.

Tačiau šią, klimato kaitos sąlygomis ypač svarbią funkciją, pelkės gali atlikti tik tada, kai yra nepažeistos – nesutrikdytos jų hidrologinės sąlygos ir nesunaikinta pelkinė augalija. Kitu atveju prasideda pavojingas atvirkštinis procesas. Deja, didžioji dalis mūsų pelkių yra apsausintos arba visiškai nusausintos. Vandens lygiui pažemėjus maždaug puse metro žemiau pelkės paviršiaus, į durpių klodą prasiskverbęs deguonis paskatina jo mineralizaciją. Durpėms mineralizuojantis išsiskiria didžiuliai anglies dioksido kiekiai, kurie didina šiltnamio efektą. Pasauliniu mastu anglies dioksido emisijos iš nusausintų ar sudegintų durpynų prilygsta dešimtadaliui metinių iškastinio kuro sukeltų emisijų

Lietuvoje iš nusausintų durpynų kasmet vidutiniškai išsiskiria apie 10,81 mln. tonų anglies dioksido (CO2) ekvivalento. Tai beveik prilygsta metinėms emisijoms iš energetikos sektoriaus, kurios, Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, 2018 metais siekė 11,9 mln. tonų ir sudarė beveik 60 proc. visų šalyje išskiriamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Kodėl nematome pelkių ir durpynų oficialiojoje statistikoje? Todėl, kad žemės paskirties keitimo sukeltos šiltnamio dujų emisijos kol kas į ją nėra įtraukiamos. Atkūrus reikiamą vandens lygį pažeistuose durpynuose, galėtume beveik dviem trečdaliais sumažinti anglies dioksido emisijas.

Taigi, klimato kaitos klausimu pelkės nelieka abejingos: arba galime paversti jas mūsų sąjungininkėmis, arba jos atsisuks prieš mus. Dėl to labai svarbu atkurti ir išsaugoti gerą pelkių būklę, kad jos švelnintų klimato kaitos procesą bei pasekmes ir neatpalaiduotų per tūkstantmečius durpėse sukauptos anglies.

Tekstą parengė Dalytė Matulevičiūtė, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Metodinio-analitinio centro gamtosaugos ekspertė, botanikė. Tekstas parengtas įgyvendinant LIFE integruotąjį projektą „Natura 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“, kurio tikslas – užtikrinti pilnavertę „Natura 2000” teritorijų apsaugą Lietuvoje.

Valstybinių parkų direkcijos naudoja saulės energiją

Nacionalinių ir regioninių parkų, rezervatų direkcijų pastatuose, lankytojų centruose ir pagalbinėse patalpose naudojama iš saulės energijos pagaminta elektra.

Atsinaujinančių energijos išteklių priemonių įrengimas Lietuvoje jau įgavo pagreitį ir LR Vyriausybė pagal priemonę ekonomikai skatinti valstybiniams parkams skyrė lėšų saulės elektrinėms įsigyti.

Galingiausią elektrinę ant stogo, siekiančią net 60 kW, įsirengė Dzūkijos nacionalinio ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija. Žemaitijos nacionalinio parko direkcija „įdarbino“ administracinio pastato Plateliuose ir Plokštinės bazės, kur vasarą vyksta daug gamtosauginių veiklų, stogus.

Parkų direkcijos saulės elektrines įrengė ant pastatų pietinių bei vakarinių stogo šlaitų, dauguma išnaudojo toliau nutolusius pagalbinius pastatus.

Tačiau ne visos saugomų teritorijų direkcijos saulės energijos baterijas įsirengė ant stogų, kitos – saulės energiją ims iš saulės parkų. Kuršių nerijos nacionalinio parko, Aukštadvario regioninio parko, Dubysos regioninio parko direkcijos energiją gaus iš nuotolinių saulės šviesos elektrinių. Tokį būdą pasirinko net 12 direkcijų.

Visų 28 saugomų teritorijų direkcijų, kurios įsirengė arba įsigijo nutolusias saulės elektrines, energijos suminė galia – apie 650 kilovatų. Saulės elektrinių įsigijimui ir įrengimui saugomų teritorijų direkcijoms skirta 511 tūkstančių eurų. Tikimasi, kad, naudojant saulės energiją, išlaidos elektrai sumažės kelis kartus.

„Pastaruoju metu stiprėja atsinaujinančios ir žaliosios energijos poreikis bei supratimas, kas yra klimato atšilimas ir kaip galime prisidėti prie jo mažinimo, tad valstybinės įstaigos privalo būti vienos pirmųjų, kurios pradės naudoti atsinaujinančius energijos išteklius bei ieškoti alternatyvų, kaip taupyti ir būti socialiai atsakingoms“, – sako Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorius Albertas Stanislovaitis.

Įsirengiant saulės energijos baterijas, siekiama padidinti mūsų krašto elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių išteklių, naudojimą. Saugomų teritorijų direkcijos ir toliau ieškos būdų, kaip skatinti gamtosaugines, klimato kaitą mažinančias iniciatyvas. Viena tokių iniciatyvų – prisidėti prie elektromobilių populiarinimo, todėl ketinama inicijuoti diskusiją dėl elektromobilių įkrovos vietų įrengimo prie valstybinių parkų lankytojų centrų.

Ilgaūsio vabalo likimas

Jo vardas – margasis akiuotis. Tai puošeiva šešiakojis vabalas iš ūsuočių šeimos – vienas iš 21 rūšių, dėl kurių Europos Komisija pradėjo prieš Lietuvą pažeidimo procedūrą. Padarėlis turėjo būti apsaugotas pagal europinę Buveinių direktyvą.

Tačiau Lietuva to nepadarė. Nepadarė, nes margasis ūsuotis Lietuvoje nesiveisia – arba gamtininkams jo nepavyko aptikti. „Mieli entomologai, jeigu vabalą pastebėsite, atsiųskite duomenų. Radavietę įkelsime į saugomų rūšių informacinę sistemą, o nuotrauką – į svetainę gamtosknyga.lt“, – šmaikštauja Tomas Tukačiauskas, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės patarėjas.

Anot ministerijos ekologo, Europos Komisija ne vienus metus ragino Lietuvą steigti „Natura 2000“ teritorijas atitinkamoms laukinės faunos ir floros rūšims, tik dėl šito vabalo nebuvo įsitikinusi. Todėl Lietuvos mokslininkai privalėjo nustatyti, ar margasis akiuotis šalies teritorijoje deda kiaušinėlius, ar kas pusšimtį metų tik vizituoja kirsdamas valstybės sieną.

„Vadinasi, dėl gyvūnų esame padarę viską, ko tikisi Europos Komisija“, – konstatuoja aplinkos ministras Simonas Gentvilas.

Tačiau Europos Komisiją domina ne tik gyvūnai ir augalai, o ir pačių natūralių buveinių tinklo kokybė. Dėl jo Europa su Lietuva diskutuoja nuo 2011 m. Komisija pripažįsta Lietuvos pažangą steigiant buveinių teritorijas, tačiau įvardijusi tinklą kaip nepakankamą, 2018 m. gegužės 18 d. pateikė oficialų pranešimą dėl ES teisės pažeidimo procedūros.

Dar nepraėjus nė mėnesiui nuo savo priesaikos, ministras Simonas Gentvilas surašė konkretų grafiką, kaip Lietuva pašalins šio didžiausio pasaulyje saugomos gyvosios gamtos tinklo trūkumus. Detalų darbų grafiką su diplomatiniu atsiprašymu Europos Komisijai aplinkos ministras išsiuntė praėjusį penktadienį. Pagal planą, „Natura 2000“ teritorijų sąrašas bus užpildytas iki kitų metų pabaigos.

Planui įgyvendinti ministrui neužteks spragtelėti pirštais – vien šiais metais naujoms teritorijoms nustatyti reikia surasti apie 34 tūkst. ha natūralių buveinių. Pavyzdžiui, apie 6 tūkst. ha saugomų teritorijų miškų reikia perrašyti Plačialapių ir mišrių miškų buveinei.

„Todėl Valstybinė miškų urėdija pirmiausia turės peržiūrėti suplanuotus kirtimus ir palikti dalį miškų saugomoms buveinėms“, – konstatuoja Tomas Tukačiauskas. Aplinkos ministerijos laukia iššūkis susitarti ir su privačių žemių savininkais, ypač ūkininkais. „Juos reikės įtikinti, kad drugelis ar natūrali pieva yra tiek pat verta išlikti, kaip gaunama vertė iš derliaus“, – sako specialistas.

Apsaugoti gamtą Europai – brangus užsiėmimas. Pavyzdžiui, Lietuvoje dėl dviejų šimtų mažojo erelio rėksnio porų gerovės: lizdų remonto, dirbtinių lizdų kėlimo, mokslinių tyrimų, dokumentų rengimo ir kt., skirta daugiau kaip 1 mln. eurų europinių lėšų – vienos lizdavietės sąnaudos sudarė 5 tūkst. eurų. Kitais atvejais dar skiriamos kompensacijos nuosavybės savininkams. Tačiau buveinių apsauga ir atsiperka – Lietuvos mokslininkų skaičiavimais, ekosistemų paslaugų saugomuose miškuose metinė vertė yra 1,5 karto didesnė nei vienam kartui iškirsta mediena.

Ieškodamas pusiausvyros tarp ūkinės veiklos miškuose ir gyvosios gamtos apsaugos, aplinkos viceministras Danas Augutis praėjusią savaitę parengė Nacionalinio miškų susitarimo proceso tvarką. Iš pradžių aptarus su socialiniais partneriais ir interesų grupėmis, vėliau susitarimas keliaus politinių parlamentinių partijų žinion.

Dabartinė Vyriausybė yra užsibrėžusi šalies miškingumą išauginti iki 35 proc. šalies teritorijos, o saugomų teritorijų plotą per šią kadenciją padidinti iki penktadalio – kas penktas hektaras Lietuvoje bus saugomas.

„Idealiu atveju natūralios buveinės ir rūšys šalyje turi būti saugomos daugmaž tolygiai – pavyzdžiui, žuvele vijūnu neužtenka rūpintis vien Nemuno deltoje, jos apsaugai svarbios teritorijos ir kituose regionuose“, – atkreipia dėmesį Tomas Tukačiauskas.

Pagal Europos Komisijai nusiųstą aplinkos ministro grafiką, Aplinkos ministerija nedelsiant imasi nustatyti papildomas teritorijas nesusivėrusių žemyninių smiltpievių, natūralių eutrofinių ežerų su plūdžių arba aštrių bendrijomis, upių sraunumų su kurklių bendrijomis, karbonatinių smėlynų pievų, griovų ir šlaitų miškų, viržynų buveinėms. 2022-ųjų pabaigoje „Natura 2000“ tinklas bus užbaigtas nustatant užtektinai teritorijų žolių turtingų eglynų, pelkėtų lapuočių miškų, sausųjų ąžuolynų, pelkinių miškų buveinėms.

Europos Sąjungos biologinės įvairovės strategijoje numatyta saugomas teritorijas išplėsti iki 30 proc. sausumos ploto atkuriant didelius plotus nualintų ir daug anglies sukaupusių ekosistemų.

Aplinkos ministerijos informacija

Apie sniegą gamtos gyvenime

Pagaliau pasnigo! Žiema klojasi sau patalus ir džiugina visus… Kaip nuostabu išeiti į mišką ir pasigrožėti nepakartojamais žiemos paveikslais su snieguotomis medžių kepurėmis ir juodai baltomis šakomis. Žiema – tikra menininkė. Bet ar pagalvojame, koks sniegas svarbus gamtos gyvenime?

Nors kai kuriems gyvūnams sniegas sunkina gyvenimą, gamta prisitaikė įvairiausiais būdais. Turime net tris žvėrelius, kurie jau pasipuošė baltais kailiniais.

Baltieji kiškiai, šermuonėliai ir žebenkštys tarsi susiliejo su sniegu ir tapo nepastebimi plėšrūnams. Sniegas užklojo lapų guoliuose miegančius ežius, miško paklotėje snaudžiančias lazdynines miegapeles. Purus apklotas saugo ne tik nuo šalčių, bet ir nuo plėšrūnų, pvz. lapių.

Urveliuose, požeminėse ertmėse, komposto krūvose užsnigti pavasario laukia driežai ir varliagyviai; o kas suskaičiuos, kiek smulkių gyvūnėlių: vorų, moliuskėlių, vabzdžių rūšių žiemoja po balta sniego danga.

Tiesa, nemiegantiems žvėrims sniegas apsunkina judėjimą. Miškinėms kiaunėms, lūšims žiemą ant pėdų užauga ilgi tankūs plaukai, todėl šie plėšrūnai negiliai klimsta sniege.
Baltieji kiškiai, bėgdami puriu sniegu, plačiai išskečia pirštus. Trumpakojai šernai žiemą juda du – tris kartus mažiau, nei kitu metų laiku, o per sniegą eina vorele, palikdami brydę.

Vilkai vienas paskui kitą pėdina pėda į pėdą. Esant giliai sniego dangai, žvėrys, taupydami energiją, neretai juda keliais, naudodamiesi žmonių valdomos technikos paliktomis provėžomis.
Gili žiema gamtoje kartais būna žiauri – vyksta natūrali atranka, išlieka stipriausieji. Vilkai lengviausiai pagauna silpniausias, sniege klimstančias stirnas. Giliomis žiemomis jos neretai peršąla. Mat ruošdamas sau guolį, įprastai žvėrelis nukapsto sniegą, lapus, šakeles ir žoles, o esant storai sniego dangai, to nepajėgia padaryti.

 Kurtuvėnų regioninio parko istorijoje daug stirnų žuvo sniegingą 1995/1996 metų žiemą; tada rasta ir kritusių šernų. Tačiau žiemų, kai sniego danga siekia pusmetrį ar daugiau, Lietuvoje reta.

Žinoma, kad giliame sniege nakvynę randa kai kurie gyvūnai. Kai gausiai sninga ar smarkiai šąla, baltieji kiškiai rausia iki pusantro metro gylio urvus. Įdomu, kad urvuose sniege gali nakvoti ir vištiniai paukščiai: kurtiniai, tetervinai, jerubės. Esant dideliems šalčias ir pūgoms, čia paukščiai gali pasislėpti ir dieną. Pasak rusų gamtininko A.Formozovo, kiekvienai nakvynei jie kasasi vis naują urvelį.

Sniegas svarbus ir augalams. Žolinius augalus jis apsaugo nuo šalčio, po sniegu neiššąla žiemkenčiai. Purus sniegas sulaiko žemės šilumą, po jo sluoksniu temperatūra gerokai aukštesnė nei virš sniego dangos.

Miške sniegas ištirpsta vėliausiai. Pamažu tirpdamas jis ilgai drėkina žemę. Tai labai svarbu pavasarį, kai atšilus dygsta sėklos, prasideda vegetacija.

Yra sniego – bus ir žuvų. Pavasarį tirpsmo vanduo papildys upes, ežerus ir tvenkinius, nusekusius per besikartojančias vasaros sausras.

Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos informacija 

Teikite informaciją apie didįjį kukurdvelkį

Lietuvos mikologų draugijos nariai išrinko Lietuvos 2021 metų grybą – didįjį kukurdvelkį (Calvatia gigantea), kitaip dar vadinamą didžiąja langermanija (Langermannia gigantea) ir milžininiu bizdžiumi.

Grybas priklauso pievagrybiečių (Agaricales) eilei, pumpotaukšlinių (Lycoperdaceae) šeimai. Didysis kukurdvelkis formuoja didžiausius grybų vaisiakūnius, kuriuos galima rasti Lietuvoje. Jauni vaisiakūniai būna balti, subrendę – rudi, futbolo kamuolio dydžio ar dar didesni (gali būti daugiau kaip 50 cm skersmens). Auga pavieniui, grupėmis ar raganų ratilais pievose, pamiškėse, miškuose, sodybose. Grybas mėgsta gana trąšų, turtingą azotinių medžiagų dirvožemį. Manoma, kad didysis kukurdvelkis viename vaisiakūnyje gali subrandinti apie 7 trilijonus sporų. Ne visos sporos sudygsta patekusios į netinkamą vietą, o sudygusios, nustelbiamos kitų arba suėdamos gyvūnų. Kartais ir žmonės neleidžia pilnai subręsti grybui dar jauną jį nuspirdami ir sutrypdami.

Didysis kukurdvelkis Lietuvoje iki 2019 m. buvo saugomas, Lietuvos raudonojoje knygoje (2007 m.) priskirtas prie retų rūšių, kurių populiacijų mažai dėl jų biologinių savybių, kategorijos. Prieš kelis metus įvertinus jo būklę Lietuvoje pagal Pasaulinės gamtos apsaugos asociacijos (IUCN) nustatytus kriterijus, didysis kukurdvelkis buvo priskirtas nekeliantiems susirūpinimo organizmams ir išbrauktas iš saugomų grybų rūšių sąrašo.

Visus kviečiame siūsti į LMD draugijos veidaknygą informaciją apie didžiojo kukurdvelkio radinius Lietuvoje. Prašau, nurodykite grybo radavietės vietą (kuo tiksliau tuo geriau, geografines koordinates), augavietę, vaisiakūnių dydžius, pridėkite nuotraukas. Metų gale planuojame paskelbti apibendrintus šio grybo stebėjimų duomenis. Tai svarbu, norint įvertinti šio grybo būklę ir paplitimą Lietuvoje. Informaciją kviečiame teikti ir tinklalapyje www.inaturalist.org.

Lietuvos mikologų draugijos inf.

Lankytojo bilietas – parama saugomoms teritorijoms

Ekologinio mąstymo žmonės, kuriems rūpi gamta, kraštovaizdžio vertybės, gali prisidėti prie saugomų teritorijų puoselėjimo. Savanoriškas bilieto įsigijimas išreiškia lankytojo pritarimą ir norą, kad saugomose teritorijose būtų sutvarkytos rekreacinės, lankomos vietos, pažintiniai takai. 

Vienkartinis lankytojo bilietas (5 dienoms) lankytis viename valstybiniame parke kainuoja 1 eurą. Vieno mėnesio lankytojo bilietas lankytis viename valstybiniame parke kainuoja 5 eurus. Visų (4 nacionalinių ir 28 regioninių) valstybinių parkų vieno mėnesio lankytojo bilietas kainuoja 10 eurų. Metinis visų minėtų valstybinių parkų lankytojo bilietas kainuoja 20 eurų. Vienerių metų visų minėtų valstybinių parkų šeimos lankytojo bilietas kainuoja 25 eurus. Lankytojo bilietai platinami nacionalinių ir regioninių parkų direkcijose, lankytojų centruose, aplinkosauginių, švietėjiškų renginių vietose, poilsiavietėse, stovyklavietėse.

Per 2020 metus pavyko išplatinti 890 lankytojo bilietus. Surinktos lėšos panaudotos rekreacinei infrastruktūrai gerinti. 240 Eur išleista senų informacinių stendų atnaujinimui ir naujos informacijos gamybai. Taip pat, atsižvelgiant į užklupusią pandemiją, 162 Eur išleisti lankytojų saugumui užtikrinti Panemunių regioninio parko lankytojų centre, renginiuose ir edukacijose (pirštinės, dezinfekcinis skystis ir dezinfekcinis gelis rankoms, kaukės). Likusi surinktų lėšų dalis bus panaudota rekreacinių teritorijų priežiūrai, tvarkymui, informacinių stendų atnaujinimui.

Dėkojame kiekvienam prisidėjusiam ir remiančiam saugomas teritorijas!

Kas yra Natura 2000 tinklas?

„Natura 2000“ – tai visų laikų ambicingiausia ir didžiausio masto iniciatyva, skirta išsaugoti Europos gamtos paveldą. „Natura 2000“ yra Europos Sąjungos (ES) specialių saugomų teritorijų tinklas, kuris vienija visas 27 Europos Sąjungos šalis, siekiant išsaugoti vertingiausias Europos natūralias gamtines buveines, augalų bei gyvūnų rūšis ir jų buveines ateities kartoms, neatsižvelgiant į šių dienų valstybių sienas. Tinklas buvo įkurtas 1992 metais, remiantis ES Paukščių ir Buveinių direktyvomis – kertiniais Europos gamtos išsaugojimo politikos susitarimais, privalomais visoms šalims narėms.

Paukščių direktyva yra pirmasis Europos Sąjungos teisės aktas, reglamentuojantis ilgalaikę visų laukinių paukščių rūšių apsaugą Europos Sąjungoje. Ši direktyva 1979 m. atsirado dėl to, kad dauguma laukinių paukščių yra migruojantys, ir veiksminga jų apsauga yra susijusi su bendra tarpvalstybine atsakomybe. Įgyvendindamos šią direktyvą šalys narės nustato ir saugo vietoves, kurios yra ypač svarbios laukiniams paukščiams.

1992 m. priimta Buveinių direktyva yra pagrindinis visos Europos gyvosios gamtos apsaugos instrumentas. Tai įrankis, įpareigojantis ES valstybes nares saugoti nykstančių rūšių augalus, gyvūnus ir nykstančias buveines. Šios direktyvos tikslas – palaikyti biologinę įvairovę, atsižvelgiant į ekonominius, socialinius, kultūrinius ir regioninius reikalavimus, prisidėti prie bendros subalansuotos plėtros, o tam tikrais atvejais palaikyti ar netgi skatinti žmogaus veiklą. Pagal šias dvi direktyvas saugomos vietovės ir sudaro vieningą Europos specialių saugomų teritorijų ekologinį tinklą.

Kaip atrenkamos „Natura 2000“ teritorijos?

„Natura 2000“ vietovių atranka grindžiama moksliniais kriterijais. Remdamosi direktyvomis, šalys narės turi pačios išskirti vietas, kurios atitinka buveinių ir paukščių apsaugai svarbų teritorijų kriterijus. 

Tada Europos aplinkos agentūra padeda Europos Komisijai (EK) analizuoti šalių pateiktus vietovių pasiūlymus ir įvertinti siūlomų teritorijų indėlį į kiekvieno buveinių tipo ir rūšies apsaugos būklę biogeografiniu lygmeniu. Europa skirstoma į devynis biogeografinius regionius. Lietuva, kartu su Estija, Latvija, didžiąja dalimi Švedijos ir Suomijos, priklauso labiau šiauriniam tipui – borealiniam biogeografiniam regionui. Taip pat yra alpinis, atlantinis, Juodosios jūros, kontinentinis, Makaronezijos salų, Viduržemio jūros, panoninis ir stepinis biogeografiniai regionai. Visi jie pasižymi skirtinga rūšine ir buveinių įvairove.

Kai pagal Buveinių direktyvą siūlomos teritorijos laikomos pakankamomis, Europos Komijija patvirtina teritorijų sąrašus, o valstybės narės privalo kuo skubiau ir ne vėliau kaip per šešerius metus jas įteisinti kaip specialios apsaugos teritorijas.

Kokio dydžio yra „Natura 2000“ tinklas?

Šiuo metu Europoje įsteigta beveik 28 tūkstančiai tokių teritorijų, kurios sudaro apie 18 proc. bendrijos sausumos ir 10 proc. jūrų ploto. Lietuvoje iki šiol patvirtintos 84 paukščių apsaugai svarbios teritorijos ir 481 buveinių apsaugai svarbi teritorija, (įskaitant vietoves, atitinkančias gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus), kartu užimančios apie 13 proc. šalies ploto.

Didelė dalis išskiriamų „Natura 2000“ teritorijų dėl jų ekologinės vertės jau anksčiau buvo paskelbtos saugomomis teritorijomis, pavyzdžiui, gamtiniai rezervatai, nacionaliniai parkai, draustiniai, vandens telkinių apsaugos zonos. Lietuvoje „Natura 2000“ teritorijų tinklas maksimaliai integruotas į saugomų teritorijų sistemą. Šiuo metu „Natura 2000“ teritorijų statusas daugiausia yra suteiktas esamoms saugomoms teritorijoms ar jų dalims.

Ką saugo „Natura 2000“?

Pagal ES Buveinių ir Paukščių direktyvas yra išskirta apie 2000 rūšių ir 230 buveinių tipų, kurių apsaugai svarbiausias teritorijas reikia įtraukti į „Natura 2000“ tinklą. Lietuvoje iš viso aptinkami 54 į Buveinių direktyvą įrašyti natūralių buveinių tipai ir 101 augalų ir gyvūnų rūšis. Taip pat mūsų šalyje peri, žiemoja arba migruodamos užsuka 256 paukščių rūšys.
Šios rūšys ir buveinės yra europinės svarbos dėl to, kad yra nykstančios, pažeidžiamos, retos, būdingos tam tikrai vietovei arba atspindi išskirtinius vieno ar daugiau iš devynių Europos biogeografinių regionų ypatumus.

Ar „Natura 2000“ tinkle yra draudžiama bet kokia ūkinė veikla?

Visuomenė gamtos apsaugą dažnai sieja su griežtais gamtiniais rezervatais, kur žmogaus veikla yra draudžiama, tačiau „Natura 2000“ tinklo koncepcija yra kitokia. Remiantis ja yra pripažįstama, kad žmogus yra neatsiejama gamtos dalis ir geriausias rezultatas pasiekiamas tada, kai abu veikia išvien.

Todėl „Natura 2000“ teritorijos nustatymas nereiškia, kad būtina nutraukti visą joje ligšiol vykdytą ekonominę veiklą. Kai kuriais atvejais, norint apsaugoti rūšis ir buveines, iš tikrųjų gali prireikti žmogiškosios veiklos pritaikymų ar pakeitimų. Tačiau daugeliu kitų atvejų esama veikla gali būti tęsiama.

Be to, daugelyje vietovių egzistuojančios rūšys ir buveinės gali būti visiškai priklausomos nuo tam tikros veiklos tęstinumo. Pavyzdžiui, siekiant išsaugoti natūralias pievas, reikia jas reguliariai šienauti arba ganyti gyvulius. Tokiais atvejais svarbu rasti būdų, kaip toliau remti ir stiprinti tokią veiklą.

Žmonės eina į gamtą dėl daugybės įvairių priežasčių. Vieni nori atsipalaiduoti ramioje vaizdingoje aplinkoje, kitus traukia patyrinėti naujas vietoves, o dar kiti labiau domisi su gamta susijusiomis veiklomis, tokiomis kaip plaukimas, vaikščiojimas, važiavimas dviračiu, žvejyba, medžioklė ar alpinizmas. Ši rekreacinė veikla yra suderinama su „Natura 2000“ tinklo koncepcija ir direktyvų nuostatomis, jei neturi neigiamos įtakos buveinėms ir rūšims. Svarbiausia yra kruopščiai planuoti, nustatyti konkrečius apsaugos tikslus ir protingai naudoti išteklius.

Kokia yra socialinė ir ekonominė „Natura 2000“ nauda?

Gamta ir biologinė įvairovė yra visuomenės sveikatos ir gerovės pagrindas: tai ir švarus oras, ir grynas vanduo, ir maisto produktai, statybinės medžiagos, potvynių, kenkėjų ir klimato reguliacija, pasėlių ir vaismedžių apdulkinimas – visa tai ir daugiau yra nauda, kurią gauname iš gamtos ir be kurios neišgyventume. Gamta atpalaiduoja ir ramina, įkvepia, teikia aktyvaus poilsio galimybes.

Tinklas turi didelį ekonominį poveikį ir jo teikiama nauda žymiai viršija sąnaudas. Paskaičiuota, jog „Natura 2000“ tinklo palaikymas ES kasmet kainuoja apie 6 mlrd. eurų, tačiau šiose saugomose teritorijose gamta per metus sukuria ekosisteminių paslaugų už maždaug 200-300 mlrd. eurų. 

2020 m. Lietuvoje atlikta išsami studija parodė, jog „Natura 2000“ saugomų teritorijų ekologinio tinklo teikiama nauda visuomenei daugiau nei dvigubai viršija tiesiogines sąnaudas. Vien „Natura 2000“ tinkle esančiuose miškuose užaugančių grybų ir uogų vertė rinkoje sudaro daugiau nei 7,6 mln. eurų per metus, o saugomų teritorijų lankytojų vartojamoji vertė viršija 30 milijonų. Šiose teritorijose vykdomi verslai kasmet sukuria produktų ir paslaugų už daugiau nei 6 mln. eurų. Tačiau didžiausią naudą teikia netiesioginė gamtinių teritorijų vertė – geriamojo vandens ištekliai, apsauga nuo potvynių, žalingo klimato kaitos poveikio mažinimas, gamtos vertybių išsaugojimas ateities kartoms. Bendra „Natura 2000“ tinklo socialinė ekonominė nauda kasmet siekia 193,7 mln. eurų, o tiesioginės metinės tinklo palaikymo sąnaudos – 10,1 mln. eurų. Studijos metu taip pat nustatyta, jog žemės ūkio ir miško naudmenų savininkų prarastos pajamos dėl „Natura 2000“ teritorijose galiojančių ūkinės veiklos apribojimų per metus siekia apie 78,5 mln. eurų. Visa tai įvertinus, „Natura 2000“ tinklo socio-ekonominė nauda yra 2,2 karto didesnė nei sąnaudos.

Lietuvoje „Natura 2000“ tinklas dar yra nepakankamas, todėl jį reikia baigti steigti. Tuo rūpinasi valstybinės institucijos, visų pirma LR aplinkos ministerija ir Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, kartu su LIFE programos integruotoju projektu „Natura 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“.

Liekės kraštovaizdžio draustinis

Konkursas baigėsi

Labai dėkojame visiems, dalyvavusiems kalėdinių dekoracijų konkurse ir atsiuntusiems mums nuotraukas.

Kadangi didžiosios metų šventės yra stebuklų metas, apdovanosime VISUS konkurso dalyvius!

Įkeliamos dvi nuotraukas, sulaukusios daugiausia jūsų simpatijų.

Su visais dalyviais dėl prizų atsiėmimo susisieksime asmeniškai.

Laimingų Naujųjų metų!

🎆
1 2 3 4 19