Panemunių regioninio parko kraštovaizdis

Panemunių regioninis parkas priskiriamas giliai slėniuotam sąnašaujamos upės landšaftui ir limnoglacialinei plokščiai lygumai (Basalykas. 1965).

Žemiau Vilkijos, abipus Nemuno siaura juosta besidriekiantis parkas išsiskiria stačiuose šlaituose įrėmintu natūraliu slėniu, pasidabinusiu piliakalniais, pilimis ir dvarų sodybomis. Mažiausiai sukultūrinti Nemuno didžiaslėnio upelių gilūs, skardingi, mišku apaugę slėniai ir raguvos. Miškingi šlaitai juosia platų Nemuno upės slėnį su užliejamomis lankomis. Terasomis išsidėstę tradicinės architektūros miesteliai ir kaimai harmoningai įsilieja į kraštovaizdį. Regioninio parko kraštovaizdžio įvairovę atspindi geomorfologinių (6) ir kraštovaizdžio (4) draustinių gausa.

Nemuno slėnio kraštovaizdis atsiveria nuo regyklų: Vytėnuose, Raudonėje, Veliuonoje, Ilguvoje, Žemojoje Panemunėje ir Seredžiuje.

Panemunių regioninio parko teritorija prateka didžiausia Lietuvos upė – Nemunas (37 kilometrai) su daugybe savo intakų.

Tūkstančiais metų Nemuno vagą ir pakrantes formavo gamta, tačiau paskutinį šimtmetį šią didžiausią Lietuvos upę ypač pakeitė žmonių ūkinė veikla. Nemunas yra valstybinis vidaus vandens kelias, todėl upės vaga nuolat valoma ir gilinama, kiekvienais metais supilamos naujos krantus sutvirtinančios bunos.

Iš viso parko teritorijoje teka net 72 upeliai, iš kurių 35 įteka i Nemuną. Didžiausias Nemuno intakas regioniniame parke – Maironio apdainuota Dubysa. Savo giliomis raguvomis, stačiais šlaitais ir atodangomis išsiskiria Armenos upelis. Įspūdingi Nykos ir Nykutės vidurupiai. Nykos vardą išgarsino, puikius jos šlaitus aprašė P. Cvirka apsakymų rinkinyje „Saulėlydis Nykos valsčiuje“. Labai įspūdinga Virangės upelio vaga: ryškios senvagės, vaga labai vingiuota, upėje daug didelių akmenų.