Lankytinos vietos

Keliaujant 1,5 km. ilgio pėsčiųjų taku išvysite medžiais apaugusias ganyklas, etaloninį skroblyną, vakarų taiką, stepinių pievų fragmentus, įprastas ir retas augalų, gyvūnų, grybų rūšis.

Centras įsikūręs buvusioje Šilinės karčemoje, statytoje XVIII a. II pusėje ir priklausiusioje Panemunės dvarui. Taip pat čia veikia ekspozicija „Nemunas ir gyvenimas prie jo“, teikiama informacija apie regioninio parko lankytinus objektus, vedamos pažintinės ekskursijos, edukaciniai užsiėmimai.  Ekspozicijoje lankytojai išsamiau susipažįsta su Nemuno upe, pakrančių augalija ir gyvūnija, žmonių gyvenimu.

Tai tipiška feodalo pilis su gynybiniais įrengimais, gyvenamaisiais ir ūkiniais pastatais. Statyta 1604 – 1610 m. vengrų kilmės didiko Janušo Eperješo. Tai renesanso epochos pastatas, dabar priklausantis Vilniaus dailės akademijai.

Datuojamas XIII – XVI a. pradžia. Ant piliakalnio lokalizuojama Bisenės pilis, 1283 m. užpulta kryžiuočių. Būtent ši pilis laikoma pirmąją Lietuvoje, kurią užpuolė Kryžiuočių ordinas.

XVI a. pabaigoje Krišpino Kiršenšteino pastatyta rezidencinė pilis. Ši pilis yra taip pat renesanso epochos pastatas, kuris besikeičiant savininkams buvo nuolat perstatomas.

Kompleksą sudaro du piliakalniai. Ant Pilies (Ramybės) kalno stovėjo Vytauto Didžiojo atstatyta Veliuonos pilis, o ant Gedimino kapu vadinamo kalno 1291 m. pirmą kartą paminėtos lietuvių medinės Junigedos pilies vieta.

Zaleskių šeima XIX a. pradžioje pastatė medinius klasicizmo stiliaus dvaro rūmus ir įveisė egzotiniais medžiais turtingą parką.

1644 M. pastatyta LDK kanclerio Albrechto Stanislovo Radvilos. Varpinės bokšte yra įrengta sakralinė ekspozicija ir apžvalgos aikštelė.

K. Burbos pastatyta dvaro sodyba, kurią papildo vietiniais ir introdukuotais augalais apsodintas parkas.

Nemuno gynybinei linijai priklausiusios medinės lietuvių pilies Pieštvės (stovėjusios 1293-1363 m.) vieta.

Bažnyčia pastatyta 1913 metais

Piliakalnis datuojamas I – II tūkst. pradžia.

Valstybės saugoma vertybė.

Mediniai dvaro rūmai pastatyti XVIII a. pabaigoje. Iki XIX a. pab. dvaras priklausė Grincevičiams. Ona Grincevičiūtė ištekėjo už lenkų kompozitoriaus ir smuikininko, Varšuvos filharmonijos ir Didžiojo teatro direktoriaus Emilio Mlynarskio (1870– 935). Tada čia lankėsi Varšuvos ir Peterburgo konservatorijų profesoriai.

Pastatyti 1814m., valstybės saugoma vertybė.

Tai unikali vieta, kurioje Vaiguvos upelis – vienintelis kelias patekti į sodybas. Upelio dugnas nusėtas akmenukų, vanduo šaltas ir švarus.

XIX a. antroje pusėje Didžupio upelio slėnyje, kalno šlaite įrengta atvira koplytėlė. Tikima, kad šalia teka gydomųjų galių turintis šaltinėlis.

Neoklasicistiniai Gelgaudiškio dvaro rūmai pastatyti apie 1842 – 1846 m. Prūsijos barono Teodoro Henriko Koidelio vaikaičio Gustavo. Po žemės reformos 20 a rūmuose įsteigta vaikų prieglauda, vėliau – vokiečių štabas, karo ligoninė, o po karo vaikų namai, mokykla-internatas. Nuo 1966 veikė pagalbinė mokykla. Dvaro rūmus supa senas parkas, pereinantis į natūralią Nemuno šlaitų girią.